Simona PUŽAITĖ
Blusų turgumi vadinama sendaikčių prekyba Šiauliuose prigijo – Kaštonų alėja atgyja trečiadieniais trečius metus iš eilės. Panorėjus namus papuošti senoviniu ir originaliu daiktu, turguje tenka virsti lobių ieškotoju.
Profesionalaus fotografo nuotraukos
Garbaus amžiaus akordeonininkas kiekvieną trečiadienį užgroja polkos ritmu. Alėjos prieigose tarp vieno iš pardavėjų ir pirkėjo užsimezga diskusija apie NSO aprašančią knygą. Gyvenimas turguje verda.
Blusų turguje prekeiviai - arba nuolatiniai, arba atsitiktiniai, todėl niekada nežinai, kokių gėrybių gali atrasti. Tarp daiktų vaikštantys pirkėjai neskuba – lėtai vaikšto, kalbina pardavėjus.
„Pardaviau šitą komodą. Dabar beliko vazos“, – beda pirštu į nuotrauką ir pasakoja Elena Radavičienė. Moteris prekiauja antrą kartą po metų pertraukos. Ant jos prekystalio – dvi kambarinės gėlės, rankšluosčiai ir vyro fotografo Vaclovo Radavičiaus nuotraukos. Didelio formato – po 2 litus, mažesnio – po litą.
Negatyvų žmona nebeturi, todėl fotografijos – vienetiniai egzemplioriai. Kitapus ranka užrašyta data ir autoriaus autografas. Nuotraukose – 1971, 1972 metais Šiauliuose užfiksuoti žmonės.
„Per laiką nuotraukos suges, todėl pardavinėju... Be abejo, skaudu parduoti. Kiekvieną dieną kyla prisiminimai“ – sako E. Radavičienė. Nemažai fotografijų jau nupirko kolekcininkai, nostalgiją seniems kadrams pajutę šiauliečiai.
Moteris pasakoja, jog šviesaus atminimo vyras daug metų dirbo Šiaulių „Verpsto“ fabrike – fotografuodavo naujus drabužių modelius. Nuotraukų taip pat yra „Aušros“ muziejaus archyvuose.
Papuošalai namams ir plaukams
Šiaulietė Janina Čepulienė į blusturgį atneša savo mezginius ir nėrinius – kepuraites, servetėles. Tarsi savotišką mandalą ji rankose ratu suka ir akį prie akies deda nerdama vaikišką kepuraitę.
„Turiu tokią silpnybę – mėgstu megzti ir nerti, o kur rezultatą dėsi... Sėdėti ir nieko nedirbti – nemoku“, – pasakoja moteris.
Papuošalus iš juostelių, karoliukų, čekiško stiklo gamina jauna šiaulietė Greta Jankauskytė. Papuošalų gamyba prasidėjo iš trūkumo – prireikė sagės, kurios niekur nepavyko atrasti. Tada Greta ją pasidarė pati. Pamatę, jog neblogai sekasi, užsakymus gaminti papuošalus ėmė teikti draugai, gamyba išaugo.
„Papuošalus gaminu ketverius metus. Malonu, kad savo hobiu galiu pasidalinti su kitais. Žmonės atėję pagiria, pasigroži, o jei dar nusiperka – smagu“, – šypsosi Greta.
Jaunimas labiausiai perka kaspinėlius į plaukus, auskarus, vyresnės moterys – apyrankes, kaklo papuošalus, sages.
Skulptūrėlių kolekcija
Apie 1000 porcelianinių skulptūrėlių namuose turi kolekcininkas Algirdas Marcinkus. „Per daug pas mane jų. Va, anūkėlis išsirinko, kurios jam gražiausios, o smulkias pardavinėju jau antrą vasarą“, – pasakoja vyras.
Per tą laiką pardavė apie 50 skulptūrėlių. Kolekcijoje - ir didelės skulptūros, anot Algirdo, kainuojančios po kelis tūkstančius litų. A. Marcinkus skulptūrėles rinko nuo jaunystės, parsivežė iš kelionių po Europą ir Ameriką.
„Prekiauju, kad vaistų nusipirkčiau. Iš gero gyvenimo čia žmonės neitų...“ – nusivylęs kalbėjo vyras.
Antikvarinės retenybės
Nuolatinis blusų turgaus prekeivis – kolekcininkas Leonas Dubinskis. Jis apie 35 metus kolekcionuoja karinę atributiką, kepures, uniformas, ženkliukus, antpečius, batus, vokiečių, rusų kariuomenių šalmus, gertuves ir kita.
Paauglystėje L. Dubinskis rinko pašto ženklus. Taip sukaupė enciklopedinių žinių apie istorinius įvykius, o istorijos mokytoja jį išleisdavo iš pamokų.
Leono prekystalis – mobilusis antikvariatas. Galima atrasti ir senovinę žvakidę, pasidabruotų šaukštelių, sagų, dėžučių, laikrodžių, carinės Rusijos monetų iš Aleksandro II ir Nikolajaus II laikų.
„Visus retus dalykus saugau namuose, o brangius – banke. Parduodu atliekamus daiktus, kurių kolekcijoje turiu po kelis“, – pasakoja Leonas. Kolekcininkas pamena, kaip sovietiniais laikais važiavo į Sočio (Rusija) kurortą. Ten įsigijo dvi retas Jakaterinos II laikų monetas. Tai – eksponatas, kurio kolekcininkas neparduoda.
„Kiek?“ – teiraujasi pirkėja kilnodama žvakidę. „15 litų, bet pasiderėkim!“ – provokuoja Leonas. Jis pastebi, kad Šiauliuose pirkėjai nelabai aktyvūs. Geriausia sendaikčių prekyba – Kaune.
Lydekos ant lentos
„Čia – ne gyvatė, o išsižiojusi lydeka. Matai, koks dantukas“, – demonstruoja savos gamybos sienos dekoraciją Romas Čepauskas. Visas žuvis vyras pagavo pats Gudelių ežere, Bubių tvenkinyje, Šiaulių jūroje. Kiek – neskaičiavo. „Pusė garažo bus“, – svarsto.
Ant beržo tošies, lentelių prikalti žvėrių ragai. Žvėris sumedžiojo R. Čepausko tėvas, o jis kūrinius „patobulino“.
Medinis namukas – dviejų savaičių darbas, kuriuo vyras labai didžiuojasi. „Jis rąstinis, su kolonomis, valgyti yra kur, fazenda. Tik niekam jo kažkaip neįsiūlau. Laukiu, gal koks importinis žmogus atvažiuos per „Saulės žiedo“ šventę“, – guviai šneka Romas.
Čia pat – lentelės su išdegintais piešiniais. Ant vienos jų – kregždžių lizdas, kurio vaizdą vyras ištraukė iš prisiminimų apie atostogas Jaltoje (Ukraina).
„Labiausiai blusturgyje man patinka bendrauti. Ateina žmonės, kurie irgi kažką gamina, pasikalbam apie darbą, praleidžiam laiką“, – šypsosi prekeivis Romas.
