Kaunietis J. Valiukevičius (61 m.), priglobęs buvusį kalinį, nuolat jautė žudiko rankos grėsmę, tačiau mirties neišvengė.
Nuo vagišiaus – iki žudiko
Kadaise Marijampolėje gimęs, užaugęs ir šio krašto gyventojus įvairiais nusikaltimais keletą dešimtmečių šiurpinęs Jonas Mickevičius (58 m.) pastaruoju metu buvo įsikūręs Kaune, pas savo motiną.
Išsituokusiam, niekur nedirbančiam, nuolat geriančiam ir valkataujančiam vyrui, kurio praeityje – net 8 teistumai, nedaryti nusikaltimų, kaip galima spėti, buvo nelengva.
Praėjusių metų rugsėjo 13-ąją tokios spėlionės pasitvirtino: dar prieš 10 metų pavojingu recidyvistu pripažintas kalėjimų kamštis, nuo 17 metų teistas ir po 2–6 metus sėdėjęs už vagystes, plėšimus ir chuliganizmą, įrodė pasiekęs nusikalstamos „karjeros“ viršūnę – tapo žudiku.
J. Mickevičius nužudė ne jam kuo nors galėjusį trukdyti žmogų, o savo bičiulį, suteikusį pastogę ir skaidrinusį buvusio kalinio vienatvę.
Nužudęs pats apie tai pranešė
Pernykščio rugsėjo 13-osios paryčiais Jonas Mickevičius atėjo prie Kaune, Partizanų gatvėje, buvusio taksi automobilio ir pasakė taksistui, kad ką tik nužudė žmogų. Parodė ir krepšelį, kuriame turėjo įdėtą peilį. Neslėpė ir nusikaltimo vietos. Taksistą netikėtu atvirumu nustebinęs, paprašė iškviesti policiją.
Kai atvyko policininkai, jie rado J. Mickevičių tebestovint prie taksi automobilio. Pastebėjo, kad vyras buvo girtas. Jis, vežamas į paties nurodytą įvykio vietą, pasakojo, kad susiginčijo su savo bičiuliu, po to abu susimušė, ir jis bičiulį nudūrė.
Pareigūnai iš tiesų viename bute R. Kalantos gatvėje rado koridoriuje tysantį vyro lavoną. Tai buvo Juozas Valiukevičius, kurio bute J. Mickevičius gerą mėnesį per žiemą buvo glaudęsis.
Nužudytojo kūne žiojėjo peiliu padarytos 8 gilios žaizdos. Specialistai nustatė, kad vyras mirė nukraujavęs – lemiami buvę 4 dūriai peiliu į nugarą. Lavono kraujyje nebuvo aptikta nė lašo alkoholio ar kitų svaiginančių medžiagų.
J. Mickevičius iškart buvo suimtas.
Bandė įrodyti gynęsis
Po žmogžudystės taip noriai prisipažinęs, teisme J. Mickevičius jau bandė įrodyti tik gynęsis.
Esą, tą naktį jis, ieškodamas nakvynės ir įėjęs per neužrakintas Juozo namų duris, iš karto pajutęs smūgius, tarsi kažkas būtų jo tykojęs. „Man pjovė ausį, kaklą, bet aš sugebėjau išsisukti ir išsitraukiau peilį, kurį visada nešiodavausi gynybai, – teisme dėstė kaltinamasis Jonas. – Tamsoje mačiau vieno užpuoliko siluetą, žmogus nekalbėjo. Tada pradėjau mosuoti peiliu, nežiūrėdamas, kur pataikysiu. Kai užpuolikas nugriuvo, pasiėmiau savo peilį ir išėjau. Buvau sukrėstas. Užėjau į naktinę parduotuvę, nusipirkau butelį vyno, išgėriau ir pasukau taksisto link“.
Tačiau teismas nepatikėjo kaltinamojo pateikta savigynos versija.
Kauno apygardos teismas, įvertinęs visus bylos faktus, pripažino J. Mickevičiaus kaltę tyčia nužudžius J. Valiukevičių ir kalėjimų gyvenimo žinovui paskyrė dar 14 metų „zonos“ kasdienybės.
Taip pat teismas priteisė iš nuteistojo civilinius ieškinius turtinei ir moralinei žalai atlyginti – po 31 000 litų trims nužudytojo dukterims.
Irena Zubrickienė
