Algimantas BRIKAS Ginkūnų bibliotekoje dirbanti Rimvida Linauskienė tapo geriausia Šiaulių rajono praėjusiųjų metų bibliotekininke. Ji – patyrusi darbuotoja, ilgai dirbusi nedideliame kaime.
Darbo diena
Pagerbiant rajono metų bibliotekininkę, ši stebėjosi, kad dabar yra pripažinta geriausia, nors Ginkūnuose dirba tik pusantrų metų.
Rimvida Linauskienė puikiai mena, kad ji, pirmąjį kartą atvykusi į Ginkūnų biblioteką, atvėrusi jos duris, net apstulbo: kiek čia erdvės! Kiek erdvės veiklai! Bene labiausiai ji jos ir išsigandusi.
Rimvida žinojo, kad šiame miestelyje daug įvairių įstaigų, stiprus kultūros centras. Pirmiausia ir susimąstė, kaip pavyks įsiterpti tarp jų.
Bet visa tai sekėsi paprasčiau, negu tikėjosi. Ėmė bendradarbiauti su kultūros darbuotojais, su mokykla. Bendradarbiavimo su biblioteka buvo išsiilgęs lopšelis-darželis.
Grupelėmis ginkūniškiai ateina ne tik knygų pasikeisti. Daugelį į biblioteką patraukia kameriniai renginiai. Jie suorganizuojami ir su mokykla, atskiromis jos klasėmis, su vaikų darželiu.
Bibliotekos draugai išvardinti ant jos sienos. Tarp jų – ir seniūnija, ir šiemet veiklą tartum pristabdęs krikščioniškojo fondo vaikų dienos centras.
Erdvesnėje patalpoje, kurioje yra žymiai daugiau sumanymams linkusių žmonių, daugiau randasi ir idėjų, sumanymų.
Dabar, kai kalbamės su R. Linauskiene, bibliotekoje tylu. Prie stalo stabteli berniukas – pasikeitė knygų. O visai neseniai ir nelauktai viena po kitos buvo atėjusios dvi klasės. Kartu su mokytoja. Juos ypač domino žodynai. Buvo apie ką drauge pakalbėti.
Nežinai, kada į biblioteką plūstelės kompiuterio mėgėjai. Daugelis jį turi namuose, bet vis tiek čia ateina.
Yra ir knygas mėgstančiųjų suaugusiųjų – tik turėk, ką jiems pasiūlyti.
Dažnas stabteli ir prie jaunųjų skaitytojų sukurtų ekslibrisų. Tikimasi, kad iš jų kiekvienas išrinks gražiausią. Išrinktasis ir taps bibliotekos vizitine kortele.
Kryžkelėje
R. Linauskienę paskelbus rajono metų bibliotekininke, jos abejones pabandė išsklaidyti kolegė paaiškinimu, kad taip įvertinti visi 35-eri jos darbo bibliotekose metai. Juk tiek ilgai vargta, kęstas šaltis.
Juk šitiek daug metų ji darbavosi mažame kaimelyje – Smilgiuose.
Jau baigiant Kuršėnų vidurinę mokyklą reikėjo nurodyti, kur ketini tęsti mokslus. Kužių, kur Rimvida tada gyveno, bibliotekininkė Michalina Kildišienė paskatino susidomėti šia profesija. Pati mergina apie tai nebuvo nė pagalvojusi. Jos tėvelis norėjo, kad ji taptų geležinkelininke, mintys ir sukosi apie tai.
Baigusi vidurinę, studijavo Vilniaus kultūros mokykloje. Baigiant studijas, iš namų gavo laišką. Jame nurodoma, jog Smilgių bibliotekoje randasi laisva vieta, ir klausiama, ar Rimvida norėtų dirbti?
Rimvida norėjo ten dirbti.
Ji gyveno ir tebegyvena šalia Kužių. Nuo pirmosios darbo Smilgiuose dienos prasidėjo, atrodytų, nesibaigiančios kelionės į šį už kelių kilometrų esantį kaimą. Autobusu, kartais – apylanka, per Kuršėnus. Kartais – dviračiu ar pėsčiomis. Žiemą ir vasarą.
R. Linauskienė sako, kad biblioteka Smilgiuose niekada nebuvo aukštai vertinama nei kolūkio pirmininkų, nei kolūkiečių. Kaip ir visa kultūra.
Kultūros namai šiame kaime užsidarė pirmiausiai. Neliko ir mokyklos. Bet biblioteka dar veikia.
Yra daugiau galimybių
Kai Smilgiuose liko bibliotekininko tik pusė etato, R. Linauskienė apie pusantrų metų drauge su kolege Nijole Viktoravičiene dirbo Kužiuose.
Dabar – Ginkūnuose. Kelionė į darbą autobusais užtrunka valandą, dar tiek pat – namo.
Iš pradžių Smilgiams, kuriuose dirbdama praleido daug metų, ji jautė nostalgiją. Kai darbe pradėjo susitikti su žmonėmis, pati ėmė stebėtis, kaip pati tiek ilgai išbuvusi mažame kaimelyje.
Bet ją džiugina žinios iš Smilgių, malonu, kad sekasi čia bibliotekoje dabar dirbančiai Laurai Baužaitei.
„Gal ta darbo vieta, kurioje tu atsirandi, ir turi daug reikšmės. Yra daugiau galimybių. Nors, apskritai, atrodo, kad ten aš dariau tą patį, ką ir čia“, – ilgus darbo Smilgiuose metus prisimena geriausia praėjusių metų Šiaulių rajono bibliotekininkė R. Linauskienė.
