Pusiau demokratiją mes siejame su rinkimais, kai pusę aukščiausios valdžios – Seimo narių išrenka tauta, o kitą pusę partijos. Jau senai tauta ūžia: „Ko verti tokie rinkimai?“ Tauta, prieštaraudama tokiems rinkimams, juos išvis ignoruoja. „Kiek nerink, vis tie patys Seime.“ Daugelis trokšta Seimo narių atšaukimo, tačiau to negali padaryti net per rinkimus – jie sąrašų pradžioje. Reitingavimas daugeliui per sunkus veiksmas, tuo ir naudojasi partijos (mūsų tamsybe).
Ką, ar mūsų išrinktieji tautos negirdi? Girdi, tačiau jie įsitikinę, jog jie geriau žino, ko tautai reikia, todėl ir leidžia tautai rinkti tiktai pusę Seimo narių (pagal jos protelio sugebėjimus). Tiktai įsivaizduokime, jei tautai būtų leidžiama rinkti visus Seimo narius! Daugelio Seimo sėdėtojų jau ir vardus būtume užmiršę. Todėl ir laikosi partijos gelbėjimosi ratų – sąrašų. Tiktai stebėkite, kaip jie kaunasi dėl pirmųjų vietų sąrašuose. Sąrašai – tai vienas iš būdų laikyti liaudį užmetus ant jos apynasrį. „Suverenioje demokratijoje“ Rusijoje rinkimai vyksta tiktai pagal sąrašus. Taigi, mes tiktai pusiaukelėje nuo Rusijos.
Ką daryti, prašyti Seimo atsisakyti sąrašų? Ne, už savo eutanaziją jie niekada nebalsuos. Tad ką belieka daryti? Matyt, jog panaikinti sąrašų nepavyks. Tebūnie, tiktai sąrašai turi būti sudaromi alfabeto tvarka. O tai jau reiškia laisvus rinkimus.
Sakote, jie to nedarys? Tegu nedaro, o mes už tokius sąrašininkus išvis nebalsuosime. Balsuosime tiktai už sąžiningas partijas, suteikiančias mums laisvę rinktis. Manau, kad niekas mums netrukdys prie apylinkių iškabinti apie tai informacinį plakatą (kurių partijų sąrašai sudaryti pagal alfabetą).
Politologai mus moko, kad reikia mokyti tautą politinės abėcėlės, o tai esąs be galo ilgas procesas. Mes nenorime taip ilgai laukti. Pradžiai gal pakaks priminti lietuvišką abėcėlę, kad atskirtų rinkėjas jam pateiktus sąrašus.
Po laisvų rinkimų neatpažįstamai atsinaujins ir partijos, ir Seimas. Kito kelio nėra. Telkimės!
