Šiemet jau 18 kartą švenčiame Kovo 11-ąją... Mums neįtikėtinai pasisekė, nes neteisus buvo Algirdas Mykolas Brazauskas, 1989 m. sakęs: „Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu.“(Interviu „Argumenty i fakty“, 1989, Nr. 47). Tik vis dažniau susimąstai, ar nebuvo jis tam tikra prasme teisus?
18 metų – tai pilnametystė. Bet, vykstant mokytojų streikui, imi abejoti – kažkokios tiesos paauglystėje nesuvokėme, nepajutome, neišmokome. O tiesa paprasta – tai pagarba žmogui. Vyresnioji karta dar prisimena pati, ar nepamiršo savo tėvų pasakojimų, kas buvo Lietuvos mokytojai. Deja, šiandien mokytojas nė iš tolo neprimena prieškarinės Lietuvos pedagogo, neišdavusio savo idealų, todėl ištremto ir sušalusio Ledjūrio platybėse, nušauto ir numesto gimtojo miestelio aikštėje...
Ir prieš 18 metų ne vienas patriotinių pažiūrų pedagogas su viltimi žvelgė į Kovo11-ąją, tikėdamasis, kad tautos atgimimas prikels ir mokytojo profesijos prestižą, leis jam atvirai, o ne užuominom, dėstyti istorijos pamoką, gimtąją kalbą ir literatūrą. Atgimusios Lietuvos mokytojas patikėjo atsivėrusiomis galimybėmis suteikti savo mokiniams vakarietiško lygio žinių. Bet... Socialinė diferenciacija mokytoją paliko ant skurdo slenksčio, visuomenėje pasklido moralės egzema – jei dirbi mokykloje, vadinasi, daugiau nieko nesugebi... Kiek tada jaunuolių persigalvojo nesirinkti mokytojo profesijos, kiek pedagogų vyrų, nepajėgiančių išlaikyti šeimos, paliko mokyklą?
Skurdo mokytojas, skurdo jo profesijos prestižas... Daugėjo tik abejotinos vertės prievolių ir pareigų, nes rūpintis savo vaikų auklėjimu į Gariūnus pasinėrę gimdytojai jau neturėjo nei laiko, nei noro. Dar mažiau jis rūpėjo valdžiai, mokytojo darbą suvokiančiai kaip bereikalingos makulatūros tvarkymą.
Gyvenimui žengiant į priekį, mokytojas buvo stumiamas užribin.
Nekaltinkime mokytojo, kad jis streikuoja – ne dėl pinigų jis žengė šį drastišką žingsnį. Jo žmogiškoji savigarba daugiau nebegali taikstytis su nebaudžiamumą pajutusių mokinių patyčiomis, su žodžio be klaidų neparašančių ir susirinkimų nelankančių tėvų nurodinėjimais, su neišmanėlių nuorodomis, ką privalo veikti mokytojas, su nuolatiniais valdžios pažadais, galų gale, jam teberūpi tautos ateitis – jaunoji karta.
Nepasikeitė Lietuvos mokytojas, jis liko ištikimas idealams! Nes jis tiki žodžiais – gėris, tiesa, pareiga, žmogiškumas, laisvė, Lietuva... Ir jis žino, kaip šių žodžių prasmės daigus pasėti į vaiko širdį. Tik atriškime mokytojui rankas.
Gintaras MARKEVIČIUS
