Apie Lietuvos ūkininkų derliaus situaciją naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas.
Išties lietuvių toks natūralus klausimas: ar galima rudenį ar jau vasaros pabaigoje užmiršti Lietuvoje lietuviškas daržoves ir vaisius, nes šalnos juos labai stipriai paveikė ir dėl to derliaus mes galbūt jau tiesiog neturėsime arba turėsime labai mažai?
I. Hofmanas: Panašu, kad sodų vaisių ir kitų galime tikrai turėti labai mažai lietuviškų rinkoje. Su daržovėmis situacija yra šiek tiek kitokia.
Kol kas lietuviškų daržovių augintojai labai nenukentėjo nuo šalnų – kiek tenka dabar dar išgirsti, tai nukentėjo ankstyvos bulvės, kurių net apdengimas negelbėjo, tai galime neturėti prekyboje artimiausiu metu lietuviškų šviežių bulvių arba turėti jų labai mažai.
O kitų daržovių, panašu, kad turėsime įprastą derlių arba, kitaip sakant, iš šiandienos pozicijos vertinant, nėra tų tendencijų, dėl ko tas derlius galėtų būti mažesnis. Sezonas dar tik prasideda, bet žiūrėkime optimistiškai – dėl daržovių, aš manau, kad mes lietuviškų tikrai rinkoje turėsime.
O kokios gali būti kainos, pavyzdžiui, vaisių, obuolių, kriaušių? Ar gali būti, kad tos kainos išties šoks į viršų?
I. Hofmanas: Visada reikia turėti omenyje, kad Europos Sąjungos rinka yra atvira rinka. Jeigu neužaugo pas mus, tai užauga kitose šalyse. Ir dabar matome, juk dalis šitų produktų, apie kuriuos kalbame, atvažiuoja ir iš kitų šalių.
Tai Lietuva mažai ką lemia, nes Lietuva nėra didelė šalis kaip vaisių gamintoja, bet jeigu ta problema būtų platesnio masto visoje bendrijoje, tai tikėtina, kad esant paklausai ir nepakankamai pasiūlai, kainos galėtų būti šiek tiek didesnės. Bet apie tai dar ankstyva kalbėti ir tikėkimės, kad nebus dėl to kažkokio didelio kainų padidėjimo.
Didžiulės maisto kainos gyventojams kerta per pinigines. Jūs ir anksčiau esate užsiminęs, kad reikia piginti maisto produktų kainas. Kokius matote būdus, kad būtų galima to pasiekti, jog kainos būtų mažesnės Lietuvoje?
I. Hofmanas: Tam tikslui yra įsteigta Maisto taryba, kuri jau pradėjo darbą – čia nėra lengvų kelių ir lengvų sprendimų, bet turime pasirengę planą ir veiksmus, ką galime daryti. Be abejo, mūsų darbas pirmiausia yra grindžiamas socialinio dialogo būdu, sprendimų paieškose.
Pavyzdžiui, galbūt galėtų ateiti smulkieji tiekėjai į rinką – kodėl jie neateina, kur priežastys, dėl ko kai kurios grandinės dalys, ten prekybininkų ar perdirbėjų, yra didelės?
Reikia ieškoti tų priežasčių, ieškoti galimybių sumažinti. Yra ir teisiniai mechanizmai, teisiniai įrankiai – jų keletą irgi esame numatę. Pavyzdžiui, kainų fiksavimas ar reguliavimas – čia būtų kraštutinė priemonė.
Nesu jos šalininkas ir manau, kad jos neprireiks, bet gerai yra, tai, kad jau Europos Sąjungoje apie tai kalbama: apie sąžiningos prekybos reglamentą, apie bendrosios rinkos organizavimo direktyvą.
Tie klausimai yra keliami, mes manome, kad ateis griežtesnis reglamentavimas iš ten, be to, ir kitos šalys tą daro. Yra Airijos pavyzdys, yra Ispanijos pavyzdys – dabar neseniai ir mūsų kaimynai latviai paskelbė panašų procesą dėl kainų mažinimo, pasirašė susitarimą.
Mes analizuojame tų šalių pavyzdžius, jų patirtį, ir tai, kas bus tinkama mums, tą naudingą praktiką bandysime pasinaudoti, bet sakau, čia nėra lengvas klausimas.
Koks principas tų šalių, kurias paminėjote? Kaip veikia tie principai?
I. Hofmanas: Pirmiausia yra sąžiningos prekybos užtikrinimas, sąžiningas pelno pasiskirstymas tarp grandinės dalių. Pavyzdžiui, ką mes pastebėjome atlikę analizę antrame Maisto tarybos posėdyje: analizavome būtiniausius produktus – mėsą, pieną ir kruopas, grikius.
Jeigu kalbėti apie pieną, tai vis tiek didžiausią dalį šio produkto bendroje kainoje sudaro prekybininkų dalis. Ir pagal tai, kokią informaciją jie pateikia, akivaizdu, kad jie negali pagrįsti savo kaštų. Kodėl taip yra? Be abejo, konkurencija turėtų sureguliuoti, bet ji nesuveikia.
Matomai, nesuveikia, nes mes Lietuvoje turime išskirtinę situaciją, kada apie 80 procentų rinkos valdo penki prekybos tinklai, ir čia turbūt nesuveikia konkurencijos principai. Sakau, priemonių yra keletas.
Mes turime pasidarę planą: viena iš priemonių, be abejo, yra ir viešumas – žemės ūkio duomenų centras renka duomenis, skelbia, viešina, taip pat mes savo analizes, duomenis viešinsime, skelbsime.
Viešumas vis tiek yra didelis, aš sakyčiau, įrankis, ir visuomenė, matydama, turėdama teisę žinoti, kieno ir kokio dydžio dalys sudaro galutinį produktą, taip pat galės matyti ir kritiškai tai įvertinti. Aš manau, kad tai yra labai svarbus įrankis.
Europos Sąjungoje rinka yra bendra, bet kaip yra su konkurencija, sakykime, su Lenkija? Lenkiški maisto produktai, dažnai matome, yra pigesni, ir kiekviename prekybos centre galima jų rasti. Gyventojai juos perka, nes pigiau, ir kitą kartą gal ir geriau. Kodėl gyventojai taip renkasi? Ar mes galime konkuruoti su tais pačiais lenkiškais produktais, kaip mums sekasi konkuruoti? Ir ką šioje vietoje galėtume padaryti, kad lietuviška produkcija būtų numeris vienas?
I. Hofmanas: Su kai kuriais yra sudėtinga konkuruoti, bet čia yra daug priežasčių – pavyzdžiui, mums sudėtinga konkuruoti su tais pačiais vaisiais, uogomis, daržovėmis vien dėl klimato. Mes turime suprasti, kad turime Dievo duotas aplinkybes: tam tikrą klimato zoną, tam tikrą geografinę padėtį.
Į pietus esančios šalys tuos produktus užaugina pigiau – paprastas pavyzdys: paimkime šiltnamio daržoves – agurkus, pomidorus. Jeigu Lenkijos žemdirbiui šiltnamį kūrenti reikia dviem savaitėmis trumpiau nei Lietuvos ūkininkui, tai savaime aišku, kad jo produktas kainuos pigiau.
Kitas dalykas – mokestinė sistema, PVM dydis nulemia, taip pat rinkos dydis, rinkos dalyvių dydis, prekybos tinklų – tie visi dalykai susideda ir būtent jie nulemia tai, kad Lenkijoje produktai yra pigesni.
Kaip yra su mėsa? Kiek mes patys Lietuvoje turime mėsos ir jeigu tos sienos būtų kažkaip paveiktos, ar mums užtektų jos, jeigu patys pasigamintume, ar vis dėlto reikia iš kitų šalių?
I. Hofmanas: Ne visų mėsos rūšių mes pasigaminame savo poreikiams. Jautienos – taip, net viršijame, vištienos taip pat pasigaminame, irgi net šiek tiek viršijame, eksportuojame, bet, pavyzdžiui, kiaulienos, kurios žmonės suvartoja daugiausiai, mes apsirūpiname tik apie 50 procentų.
Tai yra nekokia situacija dėl to, nes kažkada mes buvome net ir kiaulienos eksportuotojai. Turime sumanymą, planų, kaip padidinti kiaulienos gamybą per paramos priemones. Ar mums pasiseks, ar mums pavyks – pamatysime, bet tikrai turime sumanymų, kaip tą galima padaryti.
Visą pokalbį kviečiame pamatyti teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
