Jis – moralinis autoritetas ištisoms mūsų kartoms. Bent jau per 60 tūkstančių mūsų, kurie baigėme Vilniaus universitetą, kai jam beveik 33 m. vadovavo Jonas Kubilius, jį iki šiol vadiname Rektoriumi. O buvo laikai – kai kas net prezidentu vadinome. Tik jis pats, ko gero, net nežinojo. Tai buvo dar tada, kai Lietuvoje apskritai nebūdavo prezidento. Bet jeigu jis būtų buvęs, tai, mes buvome įsitikinę, jis turėjo būti būtent toks, koks buvo Jonas Kubilius.
Ar lengva būti mokslininku?
– Gerbiamas Rektoriau, esate vienas įžymiausių Lietuvos matematikų, profesorius, akademikas, habilituotas daktaras, tikimybių teorijos ir skaičių teorijos Lietuvos mokyklos kūrėjas... Ar lengva buvo visu tuo tapti ir būti, klausia „Respublika“?
– Buvau vienas iš tų pirmųjų jaunų Lietuvos aspirantų, 1948 m. atvykusių mokytis į Leningradą. Man labai pasisekė - patekau pas tikrai pasaulinio lygio mokslininką, vos šešeriais metais už mane vyresnį, Jurijų Liniką.
Iš pradžių į mane dauguma žiūrėjo kaip į jaunuolį „iš kažkur“, bet aš gana greitai užsirekomendavau, kad nesu iš kelmo spirtas. Mano vadovas J. Linikas darė mokslinį pranešimą seminare apie vieną savo darbą, kurio jis iki galo nepajėgė ar nesuspėjo padaryti. Tą patį vakarą aš atsisėdęs baigiau tą jo darbą. O po poros dienų man atėjo į galvą mintis, ir aš vienai problemai, kurią sprendžiau dar Vilniaus universitete, irgi radau kelią išspręsti. Pakilau kaip ant mielių.
Pasirodė mano straipsnių moksliniuose žurnaluose, kuriuose savo mokslinius darbus skelbdavo beveik tik akademikai. O netrukus gimė ir disertacija. Bet aš jos neskubėjau ginti, net savo vadovui nerodžiau, o toliau labai stropiai ir įtemptai mokiausi. Lankiau daug paskaitų, kurių pagal programą man nereikėjo lankyti. Bet matematikoje negali žinoti, ko tau reikės ateity. Pasakyčiau, tada aš ir išmokau matematikos. O po poros metų, kai mano mokslai Leningrade ėjo į pabaigą, disertaciją sėkmingai apsigyniau.
– Vadinasi, mokslininku tapti nebuvo sunku?
– Užtat paskui prasidėjo... Dar Leningrade „užsikabinau“ už idėjos rasti ryšius tarp dviejų mokslo sričių – skaičių teorijos ir tikimybių teorijos. Man pavyko pastebėti kai kurias analogijas. J. Linikas paragino rengti daktaro disertaciją (dabar tai vadinama habilituoto daktaro disertacija). Ir sako, skubėk, nes vos tu publikuosi bent mažiausią žinią šiuo klausimu, tuoj pat 10 apsukruolių prie to prikibs. O jie pasikaustę ir padarys anksčiau už tave, o tu liksi be nieko.
Kiek padirbėjau prie savo temos Vilniuje. TSRS Mokslų akademijos Matematikos institute Maskvoje mano mokymąsi doktorantūroje patvirtino, bet jau kitą dieną atsiprašė – gauta Lietuvos kompartijos Centro komiteto telegrama, rekomenduojanti manęs nepriimti.
Parvažiavau namo it musę kandęs. Nors, tiesą sakant, tai nebuvo didelė staigmena. Esu „buožės“ vaikas. 1948 m. brolis nuteistas 25 m. už ryšius su miškiniais. Paskutiniu trėmimu motina ir kitas brolis išvežti. Trečią brolį pašalino iš universiteto. Ketvirtą, matematiką, – iš komjaunimo ir nepaliko dirbti universitete, nors iš tiesų buvo gabus matematikas, o tokių universitete labai trūko. Abu buvo įtraukti į sąrašus išvežti. Pagaliau, matyt, atėjo ir mano eilė...
Bet, matyt, žmogui yra būdinga: kai su tavimi šitaip pasielgiama, atsiranda tiek jėgų! Per metus tą disertaciją parašiau namie. Be jokios doktorantūros. Bet vėl visas darbas į stalčių. Ir tik kai XX suvažiavime Chruščiovas galutinai nuvainikuoja Staliną ir prasideda atšilimas, Mokslų akademijos prezidentas Matulis man praneša, kad Lietuvos kompartijos Centro komitetas man leidžia važiuoti į doktorantūrą. Nesu keikūnas, bet tąsyk nusikeikiau kaip reikia. Pasakiau, kad disertaciją turiu, nereikia man jokių doktorantūrų – ir tegu tie rupūžės netrukdo man ginti disertacijos. Matulis mano žodžius perdavė – jie ten padarė mįspūdį. Mano markė pakilo.
Bet tuo viskas nesibaigė. Prasidėjo intrigos jau Maskvoje. Atsirado konkurentų. Mano buvęs vadovas Leningrade buvo teisus. Ir tik po labai didelių kautynių ir dėl padorių žmonių Maskvoje supratimo pagaliau man buvo leista disertaciją ginti. Pavyko. Visi balsavo „už“. Kai grįžau į Vilnių ir išlipau iš traukinio, mane pasitiko daugybė Lietuvos matematikų. Lydėjo per visą miestą namo. Žmonės klausia, kokia čia eisena. O mano kolegos rimtais veidais atsakinėja: „Čekoslovakijos prezidentas atvyko į Lietuvą...“
Ar buvo lengva būti rektoriumi?
– Jeigu neklystu, buvote jauniausias Tarybų Sąjungoje rektorius ir vadovavote seniausiam universitetui?..
– Gal ir ne visai taip. Amerikiečiai leido tokį propagandinį žurnalą rusų kalba „Amerika“. Ir viename numeryje buvo parašyta, kad Harvardo universiteto prezidentas yra jauniausias pasaulyje. Lyg tyčia tuo metu mūsų universitete buvo kažkokių žurnalistų ir iš JAV ir susitikime su jais palietėme ir amžiumi jauniausią Harvardo universiteto rektorių.
Sakau, kad aš už jį šiek tiek jaunesnis...
O, žinote, žurnalistams tik to ir reikia. Tuoj visam pasauliui išrėkė. Ir nuo tada jauniausias pasidariau aš. O kai baigiau rektoriavimą, jau buvau ir seniausias.
Bent jau Tarybų Sąjungoje tai tikrai. Taigi teko būti ir jauniausiam, ir seniausiam.
– O lengva buvo būti seniausio Tarybų Sąjungoje universiteto rektoriumi? Kiek žinau, tas jo senumas patiko ne visiems...
– Labiausiai nepatiko Maskvos valstybiniam universitetui. Daug kam Maskvoje nepatiko. Net kai kuriems saviems. Labiausiai neprieteliai išaiškėjo, kai sumanėme surengti universiteto 400 m. jubiliejų. Net kai kurie Lietuvos istorikai išsigando – ėmė teigti, kad prieš 400 m. čia buvusi tik kažkokia jėzuitų mokyklėlė.
CK pirmasis sekretorius Griškevičius, nuogąstaudamas, kuo tai gali baigtis, apdairiai atsisakė būti organizacinio komiteto pirmininku. O tuo metu kitose tarybinėse respublikose pasirengimui nepalyginti kuklesniems universitetų jubiliejams dažnai vadovaudavo pirmieji valstybės asmenys. Kad žinotumėte, kokius trukdymus teko nugalėti!.. Bet nugalėjome. Tai buvo didžiausia šventė mano gyvenime. Žmonės šneka, kad panaši šventė galėjo būti tik Sąjūdis...
Ar lengva būti protingam?
– Kai kas mano, kad jeigu šiandien nori būti laimingas ir protingas, apsimesk kvaileliu. Aš, tarkim, apsimesti galiu – manimi patikės. Bet jumis – niekas...
– Žinoma, kad taip būtų lengviau... Bet jeigu tu protingas, gali nutylėti, neišsiduoti. Kai nenutyli, išsikrauni, žinoma, geriau. Sveikiau. Trenki kumščiu per stalą, nusikeiki – ir lengviau. Bet tenka save tramdyti...
– Ar dažnai jūsų sveikata pajunta tą nutylėjimo skausmą?
– Na, būna.. Visko gyvenime būna. Manote, lengva nutylėti, kai matai tą amžiną kovą dėl postų? Juk net Sąjūdis, tas šventas dalykas, išsigimė, kai prasidėjo postų dalybos. Rodos, trečiajame sąjūdy vienas „mandrapypkis“ iš tribūnos pasakė: būtų tvarka, jeigu šimtą tūkstančių sušaudytume. Kam šaudyti? Ogi kad postų daugiau liktų.
Arba kitiems „mandrapypkiams“, matote, Konstitucija draudžia susimažinti algas... Ką jie išmano apie Konstituciją?.. Ko jie verti?.. Tai, manote, neskauda, kai tokius dalykus išgirsti? Bet tyli, nes tavo balsas niekam nereikalingas...
– Ar mūsų amžinosios mokslo, studijų ir švietimo reformos vykdytojai dažnai su jumis konsultuojasi?
– Absoliučiai niekad! Absoliučiai ignoruoja! Jie žino mano nuomonę ir, matyt, todėl manęs privengia. Žino, kad su manimi ginčytis jiems bus sunku. O ne visi dar yra akiplėšos ir dar atsimena, kad su vyresnio amžiaus žmogumi turi pagarbiai šnekėti. Todėl ir privengia. Jau anksčiau esu sakęs, kad tas reformas daro pilkieji, agresyvieji docentai. Šiaip jau docentas yra garbingas dalykas... O pilkieji – tai yra vidutinybės. Ir jeigu dar tos vidutinybės agresyvios, tai jau ir visai negerai.
– Prisipažinkite, jei galite, rektoriau: ar lengva būti Kubiliumi?
– Dabar, kai kas nors ištaria mano pavardę, aš visada reikalauju, kad pridurtų ir vardą. Aš visai nenoriu, kad mane su kuo nors painiotų...
– Ačiū, mielas rektoriau. Dėkoju už nuoširdų pokalbį. Linkiu, kad šiais metais būtų lengviau mums būti Lietuvos piliečiais, o jums – Jonu Kubiliumi. Tik nesakykite, kad laukia sunkmetis. Kartais, kai tampa sunkiau, žmogus lengviau supranta žmogų. Vadinasi, jiems abiem tampa lengviau...
Ferdinandas Kauzonas
