Ar lietuviai 2025 metais gyveno geriau, nei 2024 metais?
I. Genytė-Pikčienė: Gerovę pamatuoti nėra paprasta. Bet kokiu atveju ekonomistai stebi makroekonominę mūsų šalies situaciją, kuri, galime pripažinti, 2025 metais stiebėsi aukštyn. Vertinant bendrojo vidaus produkto dydžiu, ekonomika paaugo, sukūrėme daugiau produkto. Atitinkamai kilo ir pajamos, atlyginimo augimas išliko vienas sparčiausių visoje Europos Sąjungoje ir netgi mūsų regione. Nedarbo lygis išliko pakankamai stabilus. Nebuvo kažkokio bedarbystės proveržio ir plataus mąsto problemų šioje srityje.
Prisiminus pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį ir didžiąją recesiją 2000-aisiais, ekonominis neapibrėžtumas buvo tokio mąsto, kad tie prisiminimai sukuria kontekstą, kurį galime lyginti su šiomis dienomis. Stebime eilę palankių makroekonominių rodiklių, dviženkliais skaičiais kilo pensijos ir didėjo mėnesinė minimali alga. Tai yra pažeidžiamiausios visuomenės sritys ir grupes veikiantys rodikliai.
Matuojant Lietuvos ekonominę raidą, svarbu pasižiūrėti, kokie lokomotyvai stumia mūsų ūkį į priekį. Lietuva šiemet išgyveno ciklinio atsigavimo bangą. Matėme, kad apkarpytos palūkanų normos leido daugiau kredito įlieti į ekonomiką. Gyventojams ir įmonėms buvo sumažinta paskolų aptarnavimo našta, taip buvo atlaisvinta daugiau lėšų kitiems poreikiams.
Tuo tarpu pramonei metų pradžia buvo tikrai labai sėkminga. Augimas buvo spartus, bet nuo liepos mėnesio metinis augimo tempas, kalbant apie pramonės produkcijos apimtis, išsikvėpė ir antra metų pusė gamintojams nebuvo palanki. Buvo labai vangus periodas.
Viena vertus, tai yra vangesnis ciklinis atsigavimas kertinėse mūsų eksporto rinkose. Kita vertus, protekcionizmas bei pasikeitusi tarptautinės prekybos situacija pakeitė bendrą aplinką. Natūralu, kad kertinės eksporto rinkos, mūsų produkcijos importuotojai gerokai kukliau vertino savo galimybes plėtrai, todėl poreikio importui iš mūsų šalies buvo mažiau.
Taip pat nerimo židinys yra vertinant išorinį kontekstą. Vokietijos pramonė susiduria ne tik su cikliniais veiksniais, bet ir struktūrinėmis problemomis. Nuo 2018 metų Vokietijos pramonės produkcijos apimtys beveik neauga. Didinti mūsų eksportą į rinką, kuri neauga, yra išties didelis menas, kurį iki šiol mūsų pramonė demonstravo sėkmingai.
39 proc. lietuvių „Eurobarometro“ duomenimis sako, kad svarbiausia problema yra infliacija. Kitais metais turėsim mažiau ar daugiau nei 3 proc.?
I. Genytė-Pikčienė: Mūsų prognozėmis turėsime šiek tiek daugiau. Aš prognozuoju 3,3 proc. vidutinę metinę infliaciją. Ekonomistai pozityviai vertina mažą infliaciją, nes to ekonomikai reikia. Jeigu kainos neaugtų, tai nebūtų poreikio tuos pinigus įdarbinti, stengtis investuoti, dirbti.
Šiuo atveju mes turėsime šiek tiek perteklinę infliaciją, bet tai nulems pradžioje metų atsiradę techniniai veiksniai: mokesčių reformos įtaka, tam tikrų akcizų padidinimas, saldintiems gėrimams mokesčio įvedimas, pridėtinės vertės mokesčio lengvatos šildymui atsisakymas. Tokie techniniai sprendimai sukuria papildomą dedamąją, bet tai na nėra iš rinkos ateinantys disbalansai, kuriuos būtų sunku suvaldyti.
Taip pat Lietuva patiria aukštesnę paslaugų infliaciją, nei yra visas infliacijos vidurkis. Tai yra susiję su spartesniu atlyginimų kilimu, nes darbo paslaugos paprastai yra imlios ir jų kainodaroje darbo sąnaudos sudaro reikšmingą dalį.
Kadangi tikimės pakankamai spartaus atlyginimo augimo, mūsų prognozėmis jis kitąmet turėtų siekti apie 8 proc. Centrinis bankas dar aukštesnį atlyginimo augimą prognozuoja. Tai reiškia, kad atlyginimų, pajamų, pensijų augimas bus spartesnis, negu vidutinė metinė infliacija 2026 metais.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
