„Pats padėjęs Vladimirui Putinui ateiti į valdžią, pralaimėjęs visus mūšius, Rusijos tautai kenkusiu demonu vadintas Borisas Berezovskis apsiriko prognozuodamas“, – teigia su neseniai mirusiu (kol kas oficialiai pasikorusiu) oligarchu asmeniškai bendravęs žurnalistas, Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narys Vitalijus Karakorskis.
Žydų tema nedomino
– Esate vienas iš labai nedaugelio Lietuvoje žmonių, asmeniškai bendravusių su velioniu rusų oligarchu B. Berezovskiu, kurio mirtis (kol kas oficiali versija – savižudybė) sudomino didelę dalį pasaulio žiniasklaidos. Kokiomis aplinkybėmis kalbėjotės?
– Tikra tiesa. Ėmiau iš jo interviu Lietuvos radijui prieš keletą metų. Dalis to interviu vėliau buvo publikuota žurnale „Veidas“. Iš pradžių paskambinau į Londoną, atsiliepė jo padėjėjas. Pažadėjo perskambinti ir tikrai tai padarė. Iš pradžių vėl padėjėjas, o paskui ir pats Borisas Abramovičius. Vėliau dar keletą kartų teko kalbėtis su juo kitais reikalais. Glaudžių santykių nebuvo, tačiau tam tikras asmeninis santykis ir asmenybės bruožai į atmintį įsirėžė.
– Apie ką kalbėjotės?
– Pirmas jo klausimas buvo labai panašus: apie ką kalbėsimės? Būtent pirmojo interviu, trukusio pusantros valandos, metu išryškėjo jo asmenybės bruožai ir veiklos, temų prioritetai. Aš juk tardamasis dėl temų jam pasakiau, kad rengiu interviu nacionaliniame radijuje, o nacionalinėje televizijoje kuriu programą Lietuvos žydų bendruomenei – „Menora“.
Jis iškart pasakė, kad žydų tema jo nė kiek nedomina ir ja nekalbės. Kai ką apie jo pasaulėžiūrą tai sako. Vėliau pasitikslinau, peržiūrėjau publikacijas ir atradau, kad išties jo nė kiek nedomino žydiška tema. Net kai pas jį buvo atėję kažkokie rabinai, kai dar buvo turtingas ir įtakingas Rusijoje, bei prašė paramos, nieko nepešė. Jo tai nedomino, skirtingai nuo kito oligarcho – Vladimiro Gusinskio, kuris buvo sukūręs ne tik vėliau iš jo atimtą žiniasklaidos imperiją, bet ir Rusijos žydų kongresą, kurį Kremlius taip pat atėmė. Kaip suprantu, V. Gusinskis tą kongresą ir kūrė tam, kad turėtų tam tikrą apsaugą, tačiau tai nepadėjo – žiniasklaidą atėmė. O Borisas Abramovičius priėmė stačiatikybę. Dabar jau žinoma, kad ir jo mama nebuvo žydė, tik tėvas, vadinasi, jis nebūtinai priskirtinas tikriems žydams.
– Bet juk jo priskyrimas pasaulį neva plėšiančiam žydų sąmokslui – labai svarbi tema ne tik Rusijos žiniasklaidos, bet ir Kremliaus informacinei erdvei de facto labai pasiekiamai auditorijai.
– Žinoma, tam įtakos turėjo ir jo karikatūriškai žydiška išvaizda. Būtent karikatūriška – tinkama antisemitiniams piešinukams. Juk žydų išorė būna įvairi – pasitaiko ir visiškai „arijiško“ tipo žydraakių blondinų. Bet jis, mano nuomone, kaip išlipęs iš kokios antisemitinės karikatūros. Tikrai neperdedu.
– Ar nebuvo taip, kad šiuo faktu pasinaudojo jo oponentai?
– Taip. Putino režimas tuo labai naudojosi. Jį demonizavo kaip žydą, pasaulinio valdymo ir sąmokslo atstovą. Nors dabar jau tikrai turbūt galima sakyti, kad jis daugiau norėjo atrodyti labai įtakingas negu toks buvo iš tiesų.
– Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir jam palanki viešoji erdvė aiškina, kad B. Berezovskis krovėsi turtus apiplėšdamas rusų tautą ir valstybę.
– Na, V. Putino režimas kryptingai ir formavo tokį nacijos požiūrį arba pataikavo minios fobijoms, kai ėmė persekioti dalį oligarchų, kurių dauguma buvo būtent žydai. Šalia B. Berezovskio jau minėjau ir V.Gusinskį. Negaliu nepriminti ir Michailo Chdorkovskio, kuris turbūt sėdės kalėjime, kol valdžioje bus V. Putinas. Prie Lietuvos narystės NATO daug įvairia veikla prisidėjęs JAV saugumo ekspertas Bruce‘as Jacksonas, neseniai lankęsis Lietuvoje, yra taikliai pastebėjęs, kad Kremlius yra įvykdęs didžiausią žydų turto ekspropriaciją nuo pat holokausto laikų.
Žinoma, V. Putinas nepadarys jokių viešų antisemitinių pareiškimų, nes tai nenaudinga, juolab kad nemažai žydų jam ir patarnauja. Jis tiesiog subtiliai, „kagėbistinės“ propagandos stiliumi, išnaudoja antisemitines nuotaikas, kurios ir taip labai gajos Rusijos visuomenėje. Persekiodamas būtent šiuos žmones jis žinojo, kad antisemitinės ir antioligarchinės nuotaikos puikiai suveiks. Turtingas ir dar žydas – juk labai baisu, ar ne? Rusijoje tikrai taip.
– Grįžkime prie jūsų interviu su B. Berezovskiu. Koks klausimas buvo svarbiausias?
– Manau, kad uždaviau geriausią per savo, kaip žurnalisto, karjerą klausimą: „Kaip jaučiasi Tėtė Karlas, kai jį persekioja Buratinas?“ Iš pradžių stojo pauzė, paskui jis ėmė kvatoti. Jo humoro jausmas buvo puikus – visiškai žydiškas.
– Jūs čia priminėte tai, kad būtent B. Berezovskis padėjo V. Putinui ateiti valdžią?
– Būtent taip. Jis net tada pakartojo, o paskui kartojo ir iki paskutinių dienų, kad Jevgenijos Primakovas (sovietinės užsienio žvalgybos šulas, oponavęs V. Putinui per tuometinio Maskvos mero Jurijaus Lužkovo judėjimą „Otečestvo“, – balsas.lt) būtų buvęs dar blogesnis variantas. Tiek man duotame interviu, tiek kitose viešose publikacijose B. Berezovskis pabrėžė, kad būtent jis sukūrė V. Putiną. Kiek tiesos? Tiksliai nežinau, tačiau jis tikrai dalyvavo. Duodamas man interviu jis pabrėžė pats sugalvojęs „Medved“ (lietuviškai „Lokys“ – balsas.lt) pavadinimą, kuris esą buvo tiesiog trumpinys nuo „Mežregionalnoje dviženije jedinstvo“ (Tarpregioninis judėjimas „Vienybė“ – balsas.lt). Pusiau gyvą, pusiau mirusį (kas labiau patinka) Borisą Jelciną antrai kadencijai taip pat padėjo išrinkti būtent B. Berezovskis. Tada buvo baisiai kaitinamos nuotaikos, kad į valdžią ateis Genadijaus Ziuganovo komunistai ir bus pasaulio pabaiga. Atsigręžus atgal matyti, kad pasauliui G. Ziuganovas, o gal ir pats J. Primakovas būtų sukėlę mažiau bėdų negu V. Putinas. Gal ne daugiau nei mūsų velionis komunistų lyderis Algirdas Mykolas Brazauskas.
– V. Putinas dabar teigia gavęs savo „Tėtės Karlo“ atsiprašymo laišką.
– Aplink šią temą dar bus daug ir visokių žaidimų. Akivaizdu, kad B. Abramovičius seno, pralošė visus mūšius, iš dalies nuskurdo, nes pralošė teismus prieš V. Putino favoritą Romaną Abramovičių. Neišsipildė jo prognozės dėl V. Putino režimo ilgaamžiškumo. Jis juk tikėjosi, kad šis personažas labai laikinas. B. Berezovskis prognozavo, kad prieš putinizmą sukils Rusijos elitas, ir sakėsi nusivylęs Vakarais, kurie esą nesuprato, jog su KGB negalima turėti reikalų. Jis neįvertino Vakarų pragmatizmo. Žaidimai su čečėnų lyderiu emigracijoje Achmedu Zakajevu taip pat nedavė aiškių rezultatų, kaip ir rusų diasporų Latvijoje rėmimas. Žmonės, kuriuos šis kardinolas, norėjęs būti ne pilkasis, o ryškus, rėmė, jį arba paliko, arba tiesiog išdavė, pereidami pas tą patį V. Putiną. Kad galiausiai šį labai protingą, išsilavinusį, matematinio mąstymo žmogų ėmė slėgti nesėkmės ir apėmė depresija – tikėtina. Įdomu tai, kad kažkokios nenupjautos bambagyslės tarp viešai besipykusio velionio ir V. Putino lyg ir išliko, nes Kremliaus spaudos atstovai ėmė labai lipšniai aiškinti, jog bet kokio žmogaus mirtis yra liūdnas įvykis ir jie neprieštaraus, kad velionis būtų palaidotas Rusijoje.
