Gruzijos ir Rusijos konflikto metu kvapą gniaužė ne tik abiejų kovojančių pusių neapykanta viena kitai, bet ir naudojamos karinės priemonės. Tarptautinė žmogaus teises ginanti organizacija „Human Rights Watch“ (HRW) paskelbė radusi įrodymų, kad Rusijos lėktuvai Gruzijos civilių gyvenamuosiuose vietose mėtė kasetines bombas ir taip nužudė mažiausiai 11 žmonių, dešimtis sužeidė.
Trečiadienį Osle Lietuvos ambasadorius Norvegijoje Alfonsas Eidintas pasirašė Konvenciją dėl kasetinių sprogmenų uždraudimo. Ji draudžia bet kokių kasetinių sprogmenų naudojimą, kūrimą, gaminimą, įsigijimą, laikymą ir perdavimą.
Tarptautinių sutarčių pasirašymas – svarbus tarpvalstybinio solidarumo gestas. Tačiau, kaip žinoma, dažnai jis ir lieka popieriuje, o vykdomi valstybių veiksmai prasilenkia su realybe. Ar Lietuvai naudinga tokia sutartis, jei net kasetinių bombų neturime? Ar, kaip tik atvirkščiai, pademonstravome vienybę ir pasinaudojome dar viena proga bandyti atitolti nuo galingos kaimynės pašonėje?
Kasetiniais sprogmenimis (cluster munitions) vadinami konteineriai, skirti paskleisti arba paleisti jų viduje esančius šaudmenis (submunitions). Iš oro arba žemės paleistas konteineris virš numatyto taikinio atsidaro ir jame esantys šaudmenys pasklinda numatytoje teritorijoje.
Palikti po karinių konfliktų, šie ginklai gali stipriai sužaloti nekaltus civilius, kadangi bombos viduje yra maždaug 200 mažų skeveldrinių bombų, kurios žemės paviršiuje išsisklaido į visas puses, sprogsta ir pažeidžia didelį atakuojamos teritorijos plotą.
Pirmąkart istorijoje kasetinės bombos buvo panaudotos per Antrąjį pasaulinį karą. Jas išbandė vokiečiai. Vėliau šį išradimą perėmė amerikiečiai, dar 1946 m. savo ginkluotę praturtinę kasetinėmis bombomis M-83.
Didžiausią savo „populiarumą“ kasetinės bombos išgyveno praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmetyje. Jos tapo svarbiu Šaltojo karo ginklavimosi varžybų ginklu. Atrodytų, jog naujausiais laikais šių bombų naudojimas turėjo būti nutrauktas, tačiau kaip tik tuomet prasidėjo aktyvaus naudojimo laikotarpis. Sprogmenys naudoti per karą Persijos įlankoje, Čečėnijoje, buvusioje Jugoslavijoje, Afganistane, Irake, pietų Libane ir t. t.
Anot Užsienio reikalų ministerijos atstovų, Konvencija nėra vien simbolinis įsipareigojimas, ir Lietuva, pasirašiusi ją, teisiškai prisiėmė atsakomybę imtis tam tikrų priemonių.
„Tai teisiškai įpareigojantis dokumentas. Jį pasirašiusios ir ratifikavusios ar vėliau prisijungusios valstybės įsipareigoja sunaikinti kasetinių sprogmenų atsargas, išvalyti jais užterštas teritorijas bei padėti nukentėjusiesiems nuo šių ginklų asmenims. Taip pat yra numatomos tam tikros skaidrumo, apsikeitimo informacija ir tarptautinio bendradarbiavimo priemonės.“
Valstybės gynybos ir karinės sferos įvykiai eiliniam Lietuvos piliečiui, matyt, nėra tokie svarbūs kaip kasdienės politinės peripetijos. Tačiau, nors ir tyliai, šioje sferoje gyvenimas teka savo vaga ir turi savą dinamiką.
URM atstovai patikino, jog 2003 metais Lietuva pirmoji iš Baltijos valstybių prisijungė prie Otavos konvencijos dėl priešpėstinių minų uždraudimo.
„Lietuva taip pat yra prisijungusi prie 1980 metų Konvencijos dėl tam tikrų įprastinių ginklų, įskaitant visus jos protokolus. Buvome tarp pirmųjų valstybių, ratifikavusių šios konvencijos iki šiol naujausią – penktąjį protokolą dėl nuo karo likusių sprogmenų. Pažymėtina, kad šiais metais Lietuva buvo išrinkta pirmininkauti šio protokolo šalių narių metinei konferencijai.“
Kyla klausimas – ar reikėjo Lietuvai pasirašyti Konvenciją, jei kasetinių bombų neturėjome ir neturime? URM spaudos tarnybos teigimu, šio dokumento pasirašymas nebuvo beprasmis ar savitikslis. „Konvencijos dėl kasetinių sprogmenų pasirašymas yra nuosekli Lietuvos politikos ginklų kontrolės, neplatinimo, nusiginklavimo ir tarptautinės humanitarinės teisės klausimais išraiška.
Jau ne vienerius metus Lietuvos diplomatai dirba koordinacinį darbą su tokiais tarptautinių teisinių instrumentų įgyvendinimo aspektais, kaip atsargų naikinimas, išminavimas, paramos programos. Šią vasarą Druskininkuose rengėme regioninį seminarą, kurio metu buvo iškelti ir aptarti įvairūs tarptautiniai instrumentai bei iniciatyvos. Taigi parama Oslo procesui ir Konvencijai yra nuoseklus žingsnis. Jis stiprina tarptautinę humanitarinę teisę ir skatina atsisakyti didelę žalą gyventojams keliančių ginklų.“
Tarptautinės tendencijos šiuo klausimu varijuoja. Štai mūsų didžiosios kaimynės diplomatų teigimu, kasetinių bombų atsisakymas prilygtų raginimui „nuo automatų pereiti prie muškietų“ .
Taigi turbūt verta susimąstyti, net jei atrodo, jog toji karo realybė plyti kažkur anapus mūsų sienų, anapus mūsų saugumo zonos. Daug ką pasako faktas, kad 98 proc. kasetinių bombų aukų yra civiliai gyventojai.
