Dar prieš šimtą metų toje pačioje Lietuvoje menininkai bandė save identifikuoti kaip dvasios* darbininkus, kurie visą savo energiją ir įniršį ketino skirti visuomenės transformavimui. Deja, užuot paskelbę atvirą kovą išnaudojimui, jie iš karto susitapatino su besiformuojančia nacionaline viduriniąja klase. Tas pats ir šiandien.
Šiandien menininkai tapatina save su buržua, o ne su darbininkais. Lietuvos meno kūrėjai visuomet orientavosi tik į aukštesniąją klasę ir laižė jiems padus. Pavadinti menininką darbininku, nors ir dvasios, vadinasi, jį įžeisti. Šiandienos menininkai skursta lyg žemiausio socialinio sluoksnio juodadarbiai, tačiau vaizduojasi esą respektabilūs buržua. Darydami viena, jie apsimeta, kad daro visai ką kita, ir tuo patys tiki, nes nuolat kartoja, kad taip iš tiesų ir yra.
Tarp liaudies masių ir aukštuomenės elito
Per pastarąjį šimtmetį kapitalizmas atliko didžiulį darbą eliminuodamas iš sociumo žmogų, pragyvenantį iš savo darbo. Tam pasitarnavo ir sovietinės kultūros (tiek oficiozinės, tiek „tyliojo seminonkonformistinio modernizmo") formuojamas miesčionio identitetas, ir vartotojiška neoliberaliojo kapitalizmo kultūra. Perėję šią mėsmalę, darbininkai tapo psichologiškai represuotais socialiniais gyvuliais, nutrenktais į visuomenės paraštes. O vadinamieji menininkai (dvasios darbininkai) – savo pačių propaguotos ideologijos aukomis. Jie ne tik prisidėjo prie dirbančiųjų socialinės kastracijos, bet ir išsikastravo patys save. Jie tapo nuo visuomenės atsiribojusia susvetimėjusių individualistų kasta, iki ausų panirusia į apgailėtiną vartotojišką būvį.
Taigi šiandienos menininkas – tai samdomojo darbo vergas, pasiryžęs perkąsti savo kolegai gerklę dėl duonos kąsnio. Jis yra viršininkus mėgstantis valdžios pastumdėlis, priešiškas savo likimo broliams, atsiribojęs nuo savo darbininkiškos kilmės ir jos paniškai bijantis prisitaikėlis. Šiandienos menininkas – tai labiausiai dvasiškai nuskurdintas žmogus, toks nuolankus savo vergijai, kad net pats nenori pripažinti savo vergiško statuso.
Žinoma, yra ir tokių, kurie įžvelgia šiandieninę menininkų tragediją. Deja, jie dažniausiai linkę kaltinti ne patys save, o tam tikras išorės jėgas – rinkos konjunktūrą, ekonominę krizę ar politinę valdžią. Tokie menininkai trokšta „stiprios rankos", kuri neva atvestų juos į tiesą ir šviesą.
Tarp valstybės ir kapitalo
Dvasios darbininkas (menininkas) šiandien yra traiškomas valstybės ir laisvosios rinkos (kapitalo) dantračių. Jis mato tik dvi perspektyvas – tapti populiariu ir paklausiu meno rinkoje arba vaidinti akademinio aukštojo meno kūrėją ir tikėtis valstybinės valdžios subsidijų.
Valstybei tarnaujantis menininkas susitapatina su šios deklaruojama ideologija ir transformuoja ją į valstybinę propagandą, kuri ragina paklusti, dirbti, tarnauti, vergauti. Valstybinė valdžia išpuoselėjo sistemą, kurios pagalba glostant menininko ego galima jį kietai ir saugiai laikyti „už kiaušų".
Kapitalas žmogaus svajones, pažiūras, santykius su kitais žmonėmis, veiklos ir mąstymo produktus, žodžiu, viską – paverčia prekėmis. Galiausiai rinkos sąlygomis ir pats menininkas tampa preke. Nuo menininko valios nebepriklauso absoliučiai niekas – visi objektai ir subjektai, patekę į globalią rinką, praranda bet kokią prasmę, nes yra paverčiami tam tikra pinigų suma. Rinkos neįmanoma išvengti arba ją sabotuoti – pirmuoju atveju žmogus mirs iš bado, antruoju – pateks į valstybinių jėgos struktūrų nemalonę, nes visi sabotažo elementai šiandien yra kriminalizuoti.
Akivaizdu, kad abi alternatyvos – tarnauti rinkai arba tarnauti valstybei – nėra labai skirtingos. Neoliberalaus kapitalo sąlygomis valstybė stengiasi patenkinti visus stambiojo kapitalo interesus, o kapitalas glaudžiai susijęs su oligarchinės valdžios struktūromis. Tad priešstata tarp valstybės ir kapitalo yra gana dirbtina, sukurta vien tam, kad būtų galima įbauginti ir supančioti menininkus. Valdžia juos gąsdina baisia „laukine rinka" ir kartu siūlo „švelnią" valstybės globą. Tai tėra klastingas, menininkus priverčiantis paklusti manevras, kurį nuosekliai vykdo Kultūros ministerija, kūrybinės sąjungos, valstybiniai fondai, „nepriklausomos" kultūrinės struktūros ir t.t.
Trečiojo kelio alternatyva – saviorganizacija
Kapitalo ir valstybės sąjunga suinteresuota prisijaukinti pačią jautriausią neteisybei žmonių kategoriją – menininkus, kurie dažnai turi ir pakankamai gebėjimų bei fantazijos įtaigiai realizuoti savo sumanymus. Todėl tiek kapitalas, tiek valstybinės struktūros daro viską, kad menininkai būtų suskaldyti, prikaustyti prie savo pačių ego ir jam vergaujantys. Pirmas ir pagrindinis klausimas – kaip įtikinti šios kategorijos žmones, kad kūryba – tai ne autorinės teisės, bet visiems bendrai priklausantis džiaugsmas, kuriuo turėtume visi dalintis ir siekti ne individualios (privilegijuotos), bet kolektyvinės laisvės.
Reiktų apsidairyti aplinkui, imti atidžiai stebėti draugus, kolegas ir artimuosius, atrasti, kas jiems aktualiausia, pabandyti dalintis kūrybos džiaugsmu ir nustoti konkuruoti tarpusavyje, pamiršti laipsnius ir „garsius vardus", liautis pataikauti isteblišmentui ir begėdiškai jį imituoti demonstruojant savo „kūrybinius pasiekimus" ne tik žiūrovams, bet ir sau patiems. Ieškoti bendraminčių – atskirų asmenų arba grupelių – tartis su jais (-omis) ir vienytis konfederaciniu pagrindu.
Žinoma, gali kilti klausimas, ar negalima pertvarkyti jau egzistuojančių struktūrų – įvairių sričių menininkus vienijančių kūrybinių sąjungų. Tikrai ne. Kūrybinės sąjungos šiandien yra korumpuotos ir hierarchizuotos institucijos, kuriose vešėte veši sovietinę kariuomenę primenanti „pokazuchos" ir „diedovščinos" sistema. Be to, jos itin glaudžiai susijusios su aukščiausiosios valdžios struktūromis ir dažnai atlieka „vietinės valdžios" funkcijas, o taip pat kartais užsiima „patrankų mėsos" parūpinimu simuliuotai rinkai, kurios pelną pasiglemžia valdžios struktūros.
Šiandien menininkams nėra kito kelio, kaip imti ir patiems susikursi savo interesus ginančias struktūras. Jos turėtų pakeisti ir centrinę, ir vietinę valdžią – ir kultūros ministeriją, ir kūrybines sąjungas.
Ir nereikia gąsdintis, kad einant šiuo keliu ir siekiant socialinės, politinės bei kūrybinės laisvės, bus sunaikintas menininkas kaip atskira, žmogaus susvetimėjimą su kitais ir pačiu savimi skatinanti specializacija (dažnai ji klaidingai vadinama individualybe), nes kovodami už menininko išskirtinumo mitą mes represuojame ir save, ir visus kitus žmones. Atėjo laikas pasirinkti – ar toliau pūsime savo iliuzijų kevale, ar bandysime kurti naujais tarpusavio santykiais grįstą sociumą.
Šiandien mus apėmusi ne tik finansinė ir ekonominė, bet ir kultūrinė, socialinė, seksualinė – trumpai tariant, visuotinė krizė, todėl turime išsikovoti ne siaurą socialinę savo laisvę kitų sąskaita, bet integruotis į visuotinę kovą prieš žmogaus išnaudojimą. Fizinės ir dvasinės laisvės klausimas visais laikais buvo svarbiausias žmonėms, kurie atiduoda save kūrybai.
Dvasios darbininkų tarybų kūrimo darbai
Pradiniame dvasios darbininkų tarybų (DDT) kūrimo etape mes galime atlikti šiuos darbus:
1. Pareikalauti, kad būtų paleista Kultūros ministerija. Ilgametė šios institucijos veikla parodė, kad jos interesai nėra mūsų interesai, ji tarnauja tik valdžiai ir stambiajam verslui. Šiandien yra puiki proga atsisakyti Kultūros ministerijos diktato, net pati valdžia pamiršo ja rūpintis paversdama ją silpniausia grandimi valdžios grandinėje. Kvailos rietenos dėl kultūros ministro posto nieko nepakeis, nes naujas ministrų kandidatūras siūlo tie „menininkai" ir „kultūros veikėjai", kurie šeriami didžiausiais kąsniais.
2. Greta šiandien egzistuojančių kūrybinių sąjungų (arba vietoj jų) kurti Dvasios darbininkų tarybas (DDT), kurių tikslas – atstovauti socialinius ir kūrybinius dvasios darbininkų interesus, užtikrinti visų žmonių lygias teises į kūrybą ir pamažu išguiti spektaklio vartojimą, prie kurio prijunkyti mūsų bendrapiliečiai. Kūrybinės sąjungos jau seniai nebeatstovauja menininkų interesų, o tik audžia visą kultūros ir meno sritį apraizgiusius protekcionizmo tinklus. Sutraukyti šį kultūrinės mafijos voratinklį gali tik iš apačios susikūrusios nepriklausomos DDT, atstosiančios pirmines profsąjungų ir kūrybinių sąjungų organizacijas. Atskiros tarybos jungsis į DDT konfederaciją, o DDT delegatų suvažiavimai ilgainiui perims ir Kultūros ministerijos atliekamas funkcijas.
3. Pradžiai visus bandymus burtis siūlytume registruoti alytusbiennial.com, anarchija.lt ir ekspertai.eu tinklalapiuose, kurie skelbs apie kiekvienos naujos tarybos susikūrimą.
Dvasios darbininku gali būti kiekvienas kurti pasiryžęs žmogus, nežiūrint jo socialinės kilmės, išsilavinimo, užsitarnauto laipsnio ar užimamų pareigų. Bet kokios „specialistų" ar „ekspertų" gildijos Dvasios darbininkų tarybose (DDT) neturės jokių privilegijų, visų narių balsai tarybose bus lygiaverčiai. Taigi visi – dailininkai, rašytojai, muzikantai, kompozitoriai, atlikėjai, „rimtieji" ir „nerimtieji" – suvienykime jėgas naujam veiksmui, kuris alinantį meno juodadarbio triūsą bei skurdą pakeis kūrybines galias išlaisvinančiu gyvenimo nuotykiu.
_____________________
* Kapitalizmo ideologijos nepelnytai pažemintą ir meno žmones gąsdinantį žodį „psicho" keičiame į kiek populistiškesnę jos versiją – „dvasia". Dvasios darbininkai – tai individai ar jų grupės, kurių veikla orientuota į dvasinius reiškinius ir emocinį poveikį žmogaus psichikai. Iniciatyvą iškėlė menininkai, bet siekiama ir platesnės koalicijos su kitais dvasios sferos darbininkais.
Lietuvos dvasios darbininkų tarybų iniciatyvinė grupė
Data Miners & Travailleurs Psychique
