Lietuvai negresia maisto trūkumas ir nepagrįstas kainų didėjimas. Taip mano žemės ūkio viceministras Aušrys Macijauskas.
– Jau kurį laiką keliamas klausimas, kas ištiks Lietuvos žemės ūkį pasibaigus dabar galiojančios Europos Sąjungos (ES) finansinės perspektyvos dovanoms. Kai kas signalizuoja, kad bus riesta, nes žemės ūkis – labiausiai dotuojama ūkio šaka, – klausė „Balsas.lt savaitė“ viceministro.
– Nauja finansinė perspektyva prasidės nuo 2014 metų. Kas bus, jau po truputį aiškėja, nes lapkričio 17 dieną pasirodė Europos Komisijos (EK) komunikatas dėl bendrosios žemės ūkio politikos naujuoju finansiniu laikotarpiu, t. y. 2014–2020 metais. Ten nubrėžtos pagrindinės gairės.
Žinoma, komunikatas – tai dokumentas, skirtas diskusijoms. Dabar pusmetį bus diskutuojama šalių narių viduje ir tarp valstybių narių. Aišku, formuosis tam tikros grupės, palaikančios ar kritikuojančios vieną ar kitą nuostatą. Po pusmečio diskusijų rezultatai suplauks atgal į EK. Tada bus naujas dokumentas, kuriame ta perspektyva dar labiau paaiškės.
– O kas aišku jau šiandien?
– Šiandien galima pasakyti, kad parama žemės ūkiui išliks. Diskutuojama dėl to, kokio ji bus dydžio, kas bus modernizuota, kaip keisis parama. Principinės nuostatos išlieka ir tai visiškai aišku.
Atskirai norėčiau pakalbėti apie tas, jūsų žodžiais, „dovanas“. Galbūt tai yra ir dovanos ta prasme, kad užtikrinama galimybė pavalgyti. ES parama žemės ūkiui skirta užtikrinti vartotojams deramą maisto kokybę ir kad to maisto apskritai būtų ant mūsų stalo kiekvieną dieną. Tai skirta tam, kad vartotojas, kuris perka produktą prekybos centre, mažoje parduotuvėje ar turguje, gautų jį kokybišką, sveiką ir už prieinamą kainą.
Strateginė prekė
– Ekspertai perspėja, kad maisto produktai dėl demografinių procesų pasaulyje ir kitų priežasčių greitai taps strategine preke. Jie teisūs?
– Manau, maisto produktai jau seniai ir turbūt visada buvo strateginė prekė. Juk laisvai galime atsisakyti vienos poros batų per metus, galime nepirkti automobilio arba dar vieno papildomo televizoriaus.
Maisto negalime nepirkti taip pat, kaip negalime nepirkti šilumos, elektros arba degalų.
– Tačiau kalbama apie visai kita. Maistas brangs, tad pigius produktus greitai bus galima užmiršti?
– Jei paimsime namų ūkio išlaidas Europoje 1950 ar 1960 metais ir palyginsime, kaip išlaidos atrodo dabar, tai ir „senojoje“ Europoje, ir Lietuvoje, kuri tuo metu buvo sovietinė, išleidžiami maistui pinigai sudarė gerokai didesnį procentą.
Maistas buvo brangesnis, po to daugelį metų pigo. Tai nėra blogai, nes žmonės galėjo leisti nusipirkti kitų dalykų. Ar dabar brangs, ar ne – klausimas sąlyginis. Neaišku, kiek kainuos energija, kiek turėsime mokėti už kurą ir panašiai. Reikia žiūrėti būtent tokiame kontekste – jei brangs energetiniai ištekliai, brangs ir maistas.
Kategoriškai nesutinku su nuomone, kad maistas brangs todėl, kad „turi brangti“, nes Europoje ir pasaulyje jo pagaminama kol kas pakankamai. Juolab nematome potencialaus trūkumo Lietuvoje, kuri pagamina maisto dvigubai daugiau, nei jai pačiai reikia.
Vienintelis nesmigęs sektorius
– ES lėšų panaudojimas visose srityse yra labai aršių ginčų, įtarinėjimų ir priekaištų objektas. Neretai pastebima, kad šių pinigų nelaikome net pinigais. Kaip 2007–2013 metų finansinės perspektyvos pinigai panaudojami Lietuvos žemės ūkyje?
– Rezultatai patys kalba už save. Prisiminkime, kad 2009 metais, kai Lietuvoje siautė aršiausia krizė, žemės ūkio sektorius pas mus augo. Manau, kad skiriama parama, lėšos iš Kaimo plėtros programos prie to gerokai prisidėjo.
– Neretai kalbama, kad ūkininkai, paėmę paramą, patenka į spąstus, prisiima nepakeliamų įsipareigojimų. Pagaliau ir gauti ją nėra paprasta. Ar yra skundų, kad gauti paramą tapo sunkiau?
– Statistika rodo, kad nuo 2002 iki 2008 metų pabaigos tik 2 tūkst. ūkininkų pasinaudojo investicine ES parama. Palyginimui: per 2009–2010 metus ja pasinaudojo jau 6 tūkst. Palyginus su kitomis sritimis, sakyčiau, žemės ūkis ES lėšų įsisavinime pirmauja.
Kooperacijos trūkumas
- Visgi, turbūt sutiksite, kad Lietuvos žemės ūkio eksportas nėra toks lankstus ir jo valdymas ne taip gerai sutvarkytas, kaip skandinavų. Tarkime, danai gali perkelti savo eksportą iš vienų rinkų į kitas, jei juos, pavyzdžiui, dėl pranašo Mahometo karikatūrų išveja kokie arabai?
- Iš danų, švedų arba suomių lietuviams tikrai yra ko pasimokyti. Reikalas tas, kad nėra privačių perdirbimo bendrovių, o visa maisto pramonė priklauso patiems ūkininkams. Pavyzdžiui, pieno gamybą Danijoje valdo kooperatyvas „Arla foods“, turinti apie 90 proc. Danijos rinkose ir vienijantis nemažai švedų ūkininkų. Suomijoje pieno produktų rinkoje karaliauja ūkininkų kooperatyvų valdoma bendrovė „Valio“. Ten, be kita ko, dirba aukščiausios kvalifikacijos vadybininkai. Lietuvoje apie kooperaciją kalbėta daug, bet tik neseniai žengti realūs žingsniai, kai atsirado „Pienas.lt“, kas sukėlė privačių bendrovių nepasitenkinimą.
****
Statistikos departamento duomenimis, 2010 metų sausį–birželį, palyginti su praėjusių metų tuo pat laikotarpiu, Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportas padidėjo 3,42 proc., importas – 5,3 proc.
Žemės ūkio ir maisto produktų eksportuota už 3,84 mlrd. litų, tai sudarė 16,3 proc. viso Lietuvos eksporto.
