Lietuvoje jau ir penktokas žino, kad norint patekti ir geresnę mokyklą, reikia tetai iš savivaldybės nunešti saldainių. Giminaičiai ar draugai gali padėti išspręsti visas problemas, jeigu dirba ten, kur reikia. Didžioji dalis tautos tai gerai žino ir tuo naudojasi. Jie jokiu būdu nesutiktų, jog visa tai ir yra korupcija. Jie sako, jog tai tiesiog praktiškas požiūris. Tai gyvenimas.
Korupcija yra labai glaudžiai susijusi su tautos mentalitetu, kurį labai gerai atspindi liaudies patarlės. Kažkada vyko lietuviškiausios patarlės rinkimai. Laimėjo labai sena, ją visi žino: „netepsi – nevažiuosi“. Šioji mūsų laikais įgavusi kiek kitokį atspalvį ir vartojama kalbant apie korupciją.
Pasinaudoti giminystės ar draugystės ryšiais siekiant gauti reikiamą pažymą, greičiau sutvarkyti reikalus, gauti trokštamą darbo vietą ar postą, nunešti grynųjų voke ar butelį tauraus gėrimo tapo savaime suprantama. Dar daugiau – jeigu taip nesielgi, gali likti tiesiog nesuprastas ar net išvadintas mulkiu. Kodėl nesinaudoti, jeigu tai užtikrintai veikia? Galima sakyti, šimtu procentu. Jeigu nepadės dovana, tai didelė ir brangi dovana tai jau tikrai.
Kaip tai pakeisti? Ką perdėlioti galvose, kad šios schemos iš mūsų gyvenimo dingtų? Pirma turime to norėti. O tada jau galima būtų ir pradėti, nuo mažiausiųjų. Pirmiausiai savo pačių pavyzdžiu, o paskui jau ir visokiais pamokymais.
Taigi švietimas. Štai nuo ko derėtų pradėti. Juk jau darželyje, o vėliau mokykloje ir universitete formuojasi vertybinės nuostatos, elgesio modeliai tų žmonių, kurie ateityje dirbs versle, priiminės politinius ir ekonominius sprendimus.
Lietuvos gyventojų ir verslininkų nuomone, atsakomybę už korupcijos paplitimo mąstą pirmiausia turi prisiimti politikai ir valstybės tarnautojai. Taip pat nemaža dalis mano, kad dabartinei korupcijos situacijai įtakos turi verslininkai ir gyventojai, duodantys kyšius. Keisčiausia tai, kad dėl korupcijos paplitimo niekas nekaltina savęs, visi bado pirštais į kitus. Kitaip tariant, jeigu yra kas ima, bus ir kas duoda.
Tačiau pamažu linkstama smerkti ir duodančius kyšį, o tai jau šis tas teigiamo.
Antikorupcinis švietimas – štai kas gali išgelbėti. Noras kurti skaidrią visuomenę yra neįmanomas be bendruomenės sąmoningumo ir švietimo programų, apimančių šeimą, bendrojo lavinimo bei aukštąsias mokyklas. Vienas iš esminių veiksnių, siekiant užkirsti kelią korupcijai, yra naujo visuomenės požiūrio formavimas ir pagarbos sąžiningai bei skaidriai bendruomenei diegimas.
Antikorupcinio švietimo situacija Lietuvoje nėra nei labai gera, nei labai bloga, yra ir teigiamų ir neigiamų aspektų.
Parengta gana išsami antikorupcinė teisinė bazė, sukurta antikorupcinių nuostatų ugdymo sistema, metodinės priemonės bendrojo lavinimo mokykloms, tačiau išlieka nepakankamo finansavimo problema, neišplėtotas tarpinstitucinis bendradarbiavimas, antikorupcinės priemonės taikomos formaliai, o dažnai ir atsainiai.
Antikorupciniam-pilietiniam švietimui dar neskiriama pakankamai dėmesio. Programos egzistuoja tik popieriuje, jos formalios ir neturinčios tęstinumo, taigi ir neefektyvios. Pavienių iniciatyvų, tokių kaip piešinių ar rašinių konkursai, nepakanka. Reikia rimtos ir išsamios programos, kuri nuo pat mažumės formuotų vertybinius pagrindus.
Jaunimo sąžiningumo tyrimas atskleidė: nors jauni žmonės sąžiningumą laiko viena iš svarbiausių vertybių, tačiau dauguma jų pateisina principą „paslauga už paslaugą“ ar pažinčių panaudojimą savo problemoms išspręsti. Matydami nesąžiningą elgesį, net 16 proc. nesiima jokių veiksmų, o beveik trečdalis mano, kad tai ne jų reikalas. Du trečdaliai prisipažino už paslaugą atsilyginę paslauga.
Jauni žmonės nesulaukia suaugusiųjų pagalbos kovodami su nesąžiningumu. Trūksta mokytojų, aukštųjų mokyklų administracijų dėmesio. Jaunimas mano, kad didžiausią įtaką sąžiningam elgesiui gali padaryti šeima ir draugai. Jaunuoliai nurodo šias efektyviausias priemones prieš nesąžiningą elgesį: auklėjimas - 94 proc., švietimas - 90 proc.
Keturi penktadaliai jaunuolių mano, kad mokyklose reikia antikorupcinio švietimo programos, tačiau tokiose programose teko dalyvauti tik 9 proc. iš jų. Didžioji tokiose programose dalyvavusiųjų dalis jas vertina teigiamai.
Suaugusiųjų požiūris prieštaringas. Dauguma mano, kad korupcija yra kliūtis plėtojant verslą, trukdo visuomenės gyvenimui bei valstybės vystymuisi. Tačiau tiek pat žmonių mano, kad kyšio davimu galima išspręsti savo problemas. Daugiau nei pusė apklaustųjų svarbiausia ir efektyviausia priemone kovojant su korupcija laiko bausmes ir tik kiek daugiau nei penktadalis mano, jog reikia šviesti visuomenę ir kelti jos moralę.
Nacionalinėje Kovos su korupcija programoje įvardijamas antikorupcinio švietimo tikslas – didinti visuomenės nepakantumą korupcijai ir skatinti įsitraukti į antikorupcinę veiklą. Keliami uždaviniai - supažindinti pedagogus su antikorupcinio ugdymo turiniu ir priemonėmis, įgyvendinti nacionalinės studijų programos projektus, skirtus dėstytojų kvalifikacijai tobulinti, įtraukti korupcijos prevencijos temą, vykdyti aukštųjų mokyklų studentams skirtus projektus antikorupcijos tema ir skelbti jų rezultatus.
Esminio lūžio Lietuvoje nebus, kol nebūsime pakankamai informuota, pilietiškai subrendusi, atsakinga, morali visuomenė.
