Šalia geležinkelių gyvenančių šeimų vaikus prie bėgių dažniausiai atveda smalsumas. Tačiau geležinkelis yra padidinto pavojaus zona ir, stebint geležinkelio pervažų postų kamerų įrašus, matyti, kad ne visi vaikai žino, kaip saugiai kirsti geležinkelį, o kai kuriems tai apskritai pramoga.
„Vaikus iki geležinkelio dažniausiai atveda smalsumas. Tačiau jiems sunku įvertinti artėjančio traukinio greitį, likusį atstumą iki jo. Vaikai dažnai neturi baimės ir savisaugos jausmo, tuo tarpu koncentracija į žaidimą, o ne į aplinkui judančias bėgines transporto priemones gali lemti skaudžias arba netgi mirtinas pasekmes“, – prie geležinkelių gyvenančių šeimų dėmesį atkreipia Lietuvos transporto saugos administracijos Transporto veiklos priežiūros departamento direktorius Justas Petrauskas.
Vilniaus šeimos psichologijos centro Suaugusiųjų padalinio vadovė, psichologė Svetlana Misevičienė sako, kad vaikų žaidimai ir neatsargus elgesys ant bėgių galimi dėl įvairių priežasčių.
„Pirmiausia, svarbu suprasti, kad dažnas vaikas tiesiog negeba įvertinti galimų elgesio pasekmių dėl žinių stokos ir savo jėgų ir galimybių ribų pervertinimo. Galbūt artimiausios aplinkos žmonės (šeimos nariai, pedagogai, kaimynai) su vaikais nėra apie tai kalbėję, paaiškinę draudimų priežasčių. Tikėtina, kad ne vienas vaikas yra matęs, kad taip elgiasi jų tėvai ar draugai. Iš matytų „sėkmingų bėgių kirtimo istorijų“, susiformuoja klaidinga nuostata, kad kirsti bėgius nėra pavojinga: „jei gali kiti, vadinasi, ir aš“, – akcentuoja psichologė S. Misevičienė.
Anot pašnekovės, čia svarbi ir valstybės vykdoma prevencija: kiek dažnai vaikai, gyvenantys teritorijose šalia traukinių bėgių, girdi informaciją apie galimą pavojų ir gresiančias pasekmes?
„Galbūt tai būtų galima pateikti, kaip mokymosi medžiagą mokykloje, aptarti per klasės ar grupės bendravimo valandėles, rodyti informacinius filmukus per televiziją, statyti stendus su vaizdine medžiaga šalia bėgių, eiti su suaugusiais kartu prie bėgių ir aptarti saugaus elgesio taisykles vietoje. Tam, kad informacija vaikui sėkmingai įsimintų, reikia ne vieną ir ne du kartus jam ją pateikti įvairiomis formomis“, – sako psichologė.
S. Misevičienės teigimu, kalbant apie traukinių bėgius kaip žaidimo ar susirinkimo vietų pasirinkimą, svarbu įvertinti vietovės situaciją: galbūt vaikai apskritai neturi vietos, kur galėtų žaisti ar leisti laiką saugiai.
„Ar yra įrengtos žaidimų aikštelės ar paaugliams „patrauklesnės“ susitikimų vietos? Greičiausiai, esant sūpynėms ar jaukiam suoliukui netoliese, didžioji dalis vaikų laiką leis būtent ten, o ne sėdės ar bėgios ant bėgių“, – pastebi pašnekovė.
Apibendrindama psichologė daro prielaidą, kad didžioji dalis vaikų tiesiog neturi suformuotų saugaus elgesio prie traukinių judėjimo vietų įgūdžių bei alternatyvių laisvalaikio praleidimo vietų ir mano, kad šios problemos sprendimų paieška turėtų būti tiek valstybės ir vietos valdžios, tiek ir bendruomenės atsakomybė ir pareiga.
Griežtai draudžiama
Pasak eksperto, vaikams derėtų priminti, kad negalima artintis prie geležinkelio pavojingos zonos, nes neišgirdus ir nepastebėjus artėjančios bėginės transporto priemonės, traukinys gali kliudyti pėsčiąjį.
Nors vaikams žaisti šalia geležinkelio (dėti daiktus ant bėgių, šalia bėgių lipdyti sniego lipdinius), gali būti labai smagu, bėgiai – ne žaidimo vieta ir visa koncentracija, siekiant išvengti traumavimo, turėtų būti į traukinį.
„Kad ir kaip norėtųsi greičiau pasiekti namus, ypač kai blogas oras, negalima trumpinti kelio einant į / iš mokyklos ir eiti šalia / per geležinkelį, nes tai padidinto pavojaus zona ir joje gali būti tik geležinkelio darbuotojai“, – sako J. Petrauskas.
Pašnekovo teigimu, žaidimas geležinkelio zonoje pavojingas ir tuo, kad galima susižeisti arba šiuose įrenginiuose paprasčiausiai gali įstrigti koja. Nespėjus geležinkelio kirsti dviračiu, riedlente ar paspirtuku kyla rizika būti kliudytam traukinio. Net jei matomas riedmuo ir stovi vietoje, tai nereiškia, kad bet kuriuo metu jis nepajudės.
Peronai, traukinių stotelės, tiltai nėra saugesnės vietos – čia taip pat galima paslysti, nukristi, susižeisti ar būti sužeistam atvažiuojančio traukinio.
Būtina atminti
Geležinkelį kirsti galima tik tam skirtose vietose: naudojantis geležinkelio perėjomis, pervažomis ir viadukais, ir tik degant leidžiamam šviesoforo signalui arba esant pakeltam užtvarui. Dėl šių priežasčių maršrutas į mokyklą turi eiti per šias vietas.
Priartėjus prie geležinkelio perėjos arba pervažos su dviračiu, paspirtuku arba riedlente, į kitą pusę dviratį, paspirtuką ar riedlentę būtina persivaryti arba persinešti ir tik tuomet kelionę tęsti su transporto priemone.
Traukinys negali pasukti, o jo sustojimo atstumas didelis, todėl, prieš kertant geležinkelį, būtina nusiimti ausines, apsidairyti ir įsiklausyti, kad neįžengtumėte prieš artėjantį traukinį.
Traukinys dažnai atrodo esantis toliau, nei iš tiesų yra, todėl būtina laikytis saugaus atstumo nuo bėgių, bet ne mažesnio kaip 2,5 m nuo išorinio bėgio.
