Artūras Visockas — vienas iš dviejų nepriklausomų kandidatų, kuriuos šiauliečiai išrinko į miesto Tarybą. Rinkėjams nieko nežadėjo, rinkimams išleido vos 12 litų. Bet aplenkė solidžias partijas ir garsius politikus. Į rinkimus ėjo su nuostata: „5 minutės per dieną darbo bendram labui pakeistų Lietuvos veidą“. Pats šio principo laikosi ištikimai.
Rinkėjų laimėjimas
Artūras Visockas — 43 metų verslininkas, individualios įmonės, užsiimančios fotoverslu, savininkas, visuomenininkas vienišius, gerų idėjų generatorius ir jų vykdytojas.
Rengia švaros talkas, kuria socialinius filmukus ir juos skleidžia, vaikų globos namų auklėtinius fotografuoja, kad vaikai galėtų džiaugtis asmeniniais albumais. Nuolat sportuoja, orientacininkas.
Už jį balsavo per 2700 rinkėjų. Iš išrinktų Tarybos narių daugiau balsų, nei A.Visockas surinko tik parlamentaras E. Žakaris.
Kai tardamasi dėl interviu, pasveikinau A. Visocką su laimėjimu, jis atrėžė: „Tai ne mano laimėjimas, laimėjo rinkėjai.“
Susitikus nedidelėje A.Visocko fotostudijoje, rūpėjo pratęsti nuo to netikėto atsakymo telefonu:
— Kodėl manote, kad tai ne Jūsų laimėjimas? Kodėl ėjote į rinkimus?
— Apsispręsti nebuvo taip paprasta. Žmonių paskatintas ėjau. Mintyse taip galvojau, jeigu manęs to paprašys 100 ar 200 žmonių, tai aš jau privalau tą daryti.
Bet lemiamą sprendimą priėmiau pasikalbėjęs su „veidrodžiu“, žiūrėjau ir klausiau: “O ką tu padarei dėl Lietuvos? Ar nebūsiu šmikis, jeigu susiklosčius situacijai, nieko nedarysiu?“
Linktelėjau sau ir paspaudžiau klavišą, nes visus rinkimų popierius tvarkiausi internetu.
Visiems, kurie mane sveikina su pergale, pataisau: nebuvo jokios pergalės. Tai nebuvo rungtynės. Aš tiesiog bandžiau pasakyti, kas man skauda jau kokį dešimt metų. Ir džiaugiuosi, kad mano matymas sutapo su žmonių matymu. Tai svarbiausia.
Nė žinutės nepaskleidžiau iš kompiuterio, sakydamas „už mane balsuokite“. Draugams sakiau: “Kad mes kalbamės, kad kartu geriame alų, tai nereiškia, kad jūs turite už mane balsuoti.“
„Tiesiog tapau pavyzdžiu“
— Kandidato anketoje, kurioje politikai surašo ir savo pomėgius: „keliauju, skaitau knygas, esu medžiotojas“ — parašėte: “5 minutės darbo per dieną bendram labui pakeistų Lietuvos veidą“. Kas tai — pomėgis, credo, programa?
— Man tai natūralus dalykas, išaugęs iš socialinių filmukų, kuriuos dariau. Man pačiam jų — dėl verslo — nereikėjo, nes fotoverslas ėjo kaip iš pypkės. Manęs klausė: ar tu dirbi televizijoje — už dyką? Ne, aš buvau geras klientas televizijai, nes pats už tuos filmus mokėjau. Juose kalbėjau apie elementarius dalykus: kaip pats įsivaizduoju pasaulį, ir ar jūs to norėtumėte?
Viskas prasidėjo nuo šiukšlių rinkimo. Jeigu mes negalime padaryti paprasčiausio dalyko — pakelti numestos šiukšlės — tai ko esame verti?
— Šiauliuose sakoma, kad Artūras Visockas — tai tas, kuris kas rytą bėgiodamas Salduvėje renka šiukšles.
— Tai teisybė, daug metų tai darau ir nuo to jaučiuosi gerai. Aš turiu išsivalyti tą vietą, kurioje aš bėgioju. Ir tos vietos plėtėsi — ir prie ežerų, ir kitur. Ir urėdijos net gavo pylos. Ir urėdai nuoširdžiai tvarkėsi, nes tai nebuvo įsakymas, tai buvo tiesiog pavyzdys. Aš tiesiog tapau tuo pavyzdžiu.
Vaikams tėvai yra pavyzdys, man — mano mokytojai. Ir visai nesvarbu, ar žmogui treji metai ar septyniasdešimt, šiuo atveju matai idėją. Žmogų aš ir įsivaizduoju kaip idėją, o ne kaip kaulų ir mėsos rinkinį. Mes juk kiekvienas nešame kažkokį signalą kitam žmogui.
Jeigu jūs atvažiavote prie ežero ir susirinkote savo šiukšles, jūs nepadarėte nieko. Jūs esate neutralus, tai nėra progresas. Progresas prasideda tada, kai pakeli nors mažytę kito numestą šiukšlytę.
Kur dirbtum, be jokios abejonės, privalai atlikti savo darbą, ir šiek tiek dėl kitų — dėl bendro labo. Ir viena minutė jau būtų pokytis, nes jau būtumei persisvėręs per lygsvaros būseną. Darai tą, už ką negauni pinigų, o tai ir suteikia malonumo.
Reikia augintis geraširdiškumą
— Ką manote apie miesto Tarybą, ar nėra čia tokio požiūrio stygiaus, nepaisant gražių deklaracijų?
— Žmogaus išsimokslinimas, kompetencija yra bevertė, jeigu kartu neauga geraširdiškumas. Pavyzdžiui, esi didelis mokslininkas, sukuri atominę bombą. Jei nesi geraširdis, nesvarbu, kad ji kažkur nukris. Andrejaus Sacharovo pavyzdys, kuris sukūręs tokią bombą labai gailėjosi, man yra pavyzdys
Gražūs kostiumai, šlipseliai Taryboje, galia daryti sprendimus, dar nieko nereiškia. Svarbu, ar žmogus yra užsiauginęs gerą širdį.
— Ar tiesa, kad rinkimų kampanijai išleidote tik 12 litų?
— Tiesa. Daug verslininkų sakė, atiduodu savo stendus kabink plakatus. Niekas nekainuos. Žinau, kad nebus taip, jog nieko nekainuos — reikės įforminti aukas. Kiti sakė skirsime tau pinigų, ir aš turėjau ilgai aiškinti, kodėl man jų nereikia.
Aš norėjau visiškai natūralaus proceso. Sau pasakiau, jeigu praeisiu natūraliu būdu, turėsiu energijos dirbti. Kas yra balsavimas? Minčių sutapimas. Vadinasi, dabar turiu atitinkamai elgtis.
Pavyzdžiui, slidinėju, lauko gale matau bendraamžį slidininką ir girdžiu: „Mano kandidatas čiuožia, aš už tave prabalsavau.“ Nenorėčiau, kad po kurio laiko susitiktume ir man jis šauktų: “Ei, šmiki, ką tu darai!“
— Kodėl nebandėte su kuria nors partija rinkimuose dalyvauti? Ką apie jas manote?
— Nematau partijos, kuri laikytų savo idėją. Partijos elgiasi pagal situaciją. Todėl aš ne partijoje, nors mane ir kvietė. Kaip žmonės sako, partijos keičia valdžioje viena kitą — dėl pinigų, dėl tų projektų, nuo kurių nubyra. Lietuva tarp pasaulio šalių pagal lėšų iššvaistymą yra 150, o Estija — 10.
O kur tos lėšos nusėda? Sklypuose prie ežerų, sąskaitose.
Gal sąžininga būtų eiti į partiją ir bandyti ją „atskiesti“, bet supratau, kad tai yra beviltiška. Mano kelias, manau, yra efektyvesnis. Dėkingas Prezidentei, kad sudarė tokią galimybę nepriklausomiems kandidatams.
— Bet visuomeninėms organizacijoms dalyvauti vis tik Seimas neleido.
— Tai didžioji neteisybė. Be jokios abejonės visuomeniniai judėjimai taip pat turėjo būti registruojami rinkimams. Aš pats esu orientacinio sporto klubo narys.
Pilietiškumo mums labai stinga. Ne vienerių metų reikėjo, kad žmonės suprastų, jog talkas ir kitus darbus darau nuoširdžiai, kad tai nėra blefas. Ateidavo iš pradžių 2— 3 žmonės. Bet man svarbu, kad pats procesas vyksta natūraliai. Tik tada galime pasiekti pokyčio.
Visi mes norime gyventi geriau, norint gyventi geriau, turime DARYTI.
Tikiuosi, kad balsavo už mane ir teisėjas. Tad sakau, mielas teisėjau, per metus bandyk pakeisti įstatymą, jeigu matai, kad jis netikęs ir tau pagal jį reikėjo nuteisti žmogų — tai ir yra tos minutės bendram labui. Tai ta pati šiukšlė.
Viskas prasideda nuo kiekvieno žmogaus — puikiai tą žinome, tik labai sunku save perlenkti. Iš savo buto neleistumėte pavogti nei televizoriaus, nei lygintuvo, o iš bendros erdvės leidžiame pavogti milijoną televizorių ir lygintuvų. Ir tik atsidūstame:„ Dieve, kaip negerai“.
Apie individualistus
— Ar taip nėra dėl to, kad per dvidešimt metų sunaikinta kolektyvizmo dvasia?
— Jeigu būtume visiški individualistai, tai dar būtų gerai. Bet tarp tų individualistų atsirado 5 procentų grupė, kuri sugebėjo pasinaudoti tuo, jog 95 procentai yra individualistai ir nemato bendros erdvės. Jie puikiai tuo pasinaudojo ir turi šiandien kokius 75 procentus Lietuvos pinigų.
Statai savo namą, tvorą aplink, bet bent lašelį savęs turi paskirti tam, kas bus už tvoros, nes kitaip tu statai sau kalėjimą. Tu negalėsi išeiti už tvoros, nes gal už jos bus nusigyvenęs žmogus, kuris pyks, kad tu per gerai gyveni.
— Kai kurie politologai sako, jog balsavimas už nepriklausomus kandidatus — tai dar vienas balsavimas už gelbėtojus?
— Nesijaučiu gelbėtoju. Žmonės gali pagelbėti tik patys sau. Dalią Grybauskaitę galima irgi pavadinti gelbėtoja. Bet ji viso traukinuko negali patempti.
Grybauskaitė man yra pavyzdys, nes ji akivaizdžiai peržengė asmeninį interesą. Europos Komisijoje didžiulę algą gavo ir ramiau gyveno. Atėjo į akivaizdžiai sunkesnę situaciją todėl, kad galbūt irgi pasižiūrėjo į veidrodį ir savęs paklausė: „Ar nebūsi šmikė, jeigu galėjai, bet nieko nedarei?“
— Kaip vertinate situaciją dėl prasidėjusių koalicijų formavimo, kokia bus Jūsų pozicija?
— Visi mes norime gyventi geriau, Tarybos nariai, tikiu, taip pat. Bet partijų narių situacija tokia, kad esi susijęs su kitais, gal kuris ir paklimpęs, negali balsuoti, kaip nori.
Iš kitos pusės, jeigu ateitų visi 31 tokių, kaip aš, nepriklausomų, gal nežinotume, kaip dirbti? O gal būtų visai gerai? Kaip menininkai sukurtume didį kūrinį. Nes kai turi pavyzdį, tai jį kopijuoji.
Mane kalbino ir viena, ir kita pusė. Aš, žinoma, norėčiau būti pozicijoje ir dalyvauti sprendžiant klausimus. Bet aš nebūsiu kraštiniu balseliu — esu svarankiškas kandidatas, ir būsiu tokioje pozicijoje, kad galėčiau kelti ir ranką prieš. Pozicija tai dar nereiškia, kad visą laiką balsuoji „už“.
— Bet jūs ir galite likti vienu nieko nelemiančiu „prieš“
— Tą puikiai suprantu, bet ir mažas kelmas didelį vežimą verčia. Ir pirmiausia klausiu savęs, ar to norėtų žmogus, balsavęs už mane.
— Esate optimistas?
— Esu susimąstęs optimistas, ir žinau, kur nosines dėti tuose žodžiuose.
— Linkiu sėkmės
— Tai geras linkėjimas. Daug žmonių man kitą rytą po rinkimų skambino ir spygavo iš laimės, aš pats taip pat — dėl to, kad jie suteikė man energijos.
Bloga situacija gali pavirsti gera, kai žmonės susivienija ir pradeda ją keisti. Kai gerai, tai mes nelinkę vienytis. Šiandien yra toks momentas arba mes turime bent mažumėlę pasitempti kiekvienas arba susitaikyti su tuo, kas yra.
Rūta JANKUVIENĖ
