Mindaugas Norkevičius. Ar Lietuvos valstybė ir visuomenė pasirengusi XXI a. mokyklai?

Paskutiniame Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės metiniame pranešime aptarta situacija apie švietimo būklę verčia susimąstyti kiekvieną, tačiau pirmiausia – pačias politines institucijas. Prezidentės žodžiais, švietimo padėtis apibūdinama draudimais ir apokaliptiniais scenarijais, kas, jos vertinimu, pasmerkia šalį nesibaigiantiems eksperimentams su švietimo modeliais.

Mindaugas Norkevičius (nuotr. VDU)

Tačiau kita Prezidentės mintis labiau akcentavo ir reformavimo ateitį Lietuvos švietime. D. Grybauskaitė pabrėžė, kad „reformos negali tęstis ketvirtį amžiaus – būtent tiek laiko reformuojama švietimo sistema. Eksperimentuodami savo vaikais rizikuojame šalies ateitimi.“ Tačiau švietimo situacija valstybėje yra apsupta daugybės indikatorių, kurie demonstruoja tikrąją padėtį, o klausimų vertinant padėtį kyla daugiau, nei yra realių atsakymų.

Reitingai švietime: konstruojant socialinę tikrovę

Valstybėje vystosi keista tendencija, kuomet komerciniai leidiniai skambiomis frazėmis bando sudaryti švietimo sistemos peizažą. Vienais metais leidinys ažiotažiniu principu švietimo būklę įvardijo kaip apgailėtiną, šokiruojančią ar net dugną siekiančią, o šiemet eskaluojama, jog tas dugnas pramuštas bei vyksta tolesnis smigimas žemyn. Lieka tik spėlioti, koks apibūdinimas bus kitais metais.

REKLAMA

O kaip kitaip – be tokių stambių frazių visuomenės ir institucijų dėmesio nesulauksi, o kai dėmesys yra atkreiptas, į ratą įsukamos ir mokyklos, kurios verčiamos stengtis atsižvelgiant būtent į tai. Reitingavimo duomenys ir jų pagrįstumas, analizės atlikimas – apie tai nėra diskutuojama. Centrine ašimi tampa neigiamai ir teigiamai įvertintos mokyklos, be detalesnių paaiškinimų.

Universitetų reitingavimas užkrėtė šį procesą daryti ir pagrindinio ugdymo įstaigų atžvilgiu. Tačiau atmetama pagrindinė skirtumo idėja – universitetinis išsilavinimas nėra visuotinė dogma, priešingai nei pagrindinis ugdymas. Bet ši mintis pametama, pamačius komercinį vakuumą šioje sferoje ir visuomenės interesą matyti reitinguojamas įvairias viešojo gyvenimo sritis. Reitingai remiasi pasiekimų patikrinimo testų ir egzaminų rezultatais. Mokyklos, norėdamos atitikti reitingų karteles, pradeda koncentruotis tik į ruošimą testams ir testų

temoms. Tuo pačiu pastebima ir formuojama atskirtis tarp gabių ir silpnų mokinių, nes silpnieji skatinami nerašyti testų, siekiant nepakenkti bendriems rezultatams. Kiek tai atspindi švietimo realijas ir tikrąją padėtį paliekama interpretuoti instituciniu ir individualiu lygmeniu.

Mokykla XXI amžiuje: status quo ir inovacijos

Mokyklose dabar yra daug kalbėjimo be realių darbų įgyvendinimo. Tačiau ir viešojoje erdvėje kalbama daugiausiai apie mokyklų reformas ir kaip tai pakeis bendrą švietimo sistemą. Bet ar tai tikrai padės? Gal pradėkime pirmiausia kalbėti apie mokyklos transformacijos strategiją, o ne reformą. Dažnoje mokykloje dabar vyrauja frazė, prieštaraujanti naujovėms ir inovacijoms – „bet mes juk visada taip darėme“. Tai apie kokias kūrybines idėjas ir inovacijas mes galime kalbėti?

Lietuvos valstybės ir visuomenės pasirengimas XXI amžiaus mokyklai taip pat tik kelia daugiau klausimų. Pirmiausia, švietimo sistemoje reikėtų atsakyti, be ko šiandien ir ateityje jau negalime įsivaizduoti švietimo. Ar tai bus kūrybinis ir kritinis mąstymas, gebėjimas komunikuoti ir inovacijos ugdyme, o gal kitos sritys, institucinio sutarimo taip pat nematome. Situacija, kurią mes turime šiandien – ikimokyklinio amžiaus vaikų kūrybiškumo rodikliai siekia per 90 proc. Kiek šiame kontekste siekia suaugusiųjų? Skaičius nesiekia net 5 proc. Todėl pagrįstai kyla klausimas – kas nutinka mokykloje, kad šis rodiklis nukrenta žemyn? Ar dėl to kalta švietimo sistema, mokytojai ar patys mokiniai? Jeigu ieškosime kaltų – jų niekada ir nerasime.

Strategijose ir programose rašoma daug kompleksinių dalykų. Nuo integruoto mokymo iki įvairiausių gebėjimų ugdymo. Bet kas atsitinka, kai pakeli akis nuo programos ir nueini į klasę? Patenki į užburtą ratą, kai gražiai ir logine seka parašytos frazės lieka tokiomis tik popieriniame variante. Žinios yra savaime suprantamas dalykas švietimo sistemoje. O kur smalsumas ir, kuris turėtų būti ugdymo programų esme ir pagrindu? Mokymasis turėtų vykti per patirtį, o ne sėdint suole, kuriame mokiniai net negali patogiai pasisukti.

Daug dėmesio programinėse nuostatuose skiriama vykdomų ir tariamų kompetencijų aptarimui. Komunikacinė kompetencija šiuo metu yra visa ko pagrindas ugdymo procese. Ko reikės dabartiniams mokiniams ateityje? Reikės gebėti mokėti komunikuoti, diskutuoti, būtinas užsienio kalbų mokėjimas. Tiek verbalinė, tiek neverbalinė komunikacija tampa vienais iš pagrindinių gebėjimų, kurie yra ir bus pastebėti. Ar mokinys gali bendrauti aiškiai ir logiškai? Ar gali bendrauti keliomis užsienio kalbomis? Šie klausimai taps svarbiausi. Dabar ugdyme daug kalbama apie lyderystės ir komandinio darbo svarbą. Bet šios sąvokos mokyklose suprantamos dar labai siaurai.

Komandinis darbas šiuo metu yra itin svarbus darbo rinkoje. Bet kiek į tai orientuojamasi mokyklose, kai net klasės mažai tam pritaikytos, o mokiniai jau nenori sėdėti eilėmis?

Mokytojo ir mokinio atsakomybės siekiant kokybės

Technologijų ir inovacijų paplitimas jau yra kasdienybė. Ir tam jau niekas negali prieštarauti. Bet ar mokytojas nori su mokiniais bendradarbiauti skaitmeniniame pasaulyje? Mokiniai neįsivaizduoja savo kasdienybės be interneto. Kol mokytojas nesupras, kad jis yra tarsi globalaus pasaulio ambasadorius mokiniams, kol pats nedemonstruos atvirumo kitoms tautoms ar pažiūroms – tol nebus tarpusavio dialogo. Kol mokytojas nesupras, kad yra atsakingas, o atsakomybės reikalaus tik iš mokinių – mes neturėsime XXI-ojo amžiaus mokyklų. Šiuo metu gyvename industrinės visuomenės principais paremtose ugdymo įstaigose, pramoninės visuomenės, kuri priklauso XIX ar XX amžiui, o ne XXI-ajam, kurį apibrėžia reflektuojanti visuomenė.


Rašyti komentarą...
R
Rita
2019-06-12 19:27:08
Pranešti apie netinkamą komentarą
Labai didelė problema yra ta, kad tėvai, kurių vaikai mokosi valstybinėse mokyklose, visiškai neatsako už jų pamokų nelankymą, netinkamą elgesį... Nemažai su vaikais per mokslo metus, kai vyksta pamokos, išvyksta į užsienį...
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų