Aš irgi pastebėjau, bet pamaniau, kad p. Stepokas turbūt jau anksčiau kelis kartus bus aprašęs...

Tik šiandien atidžiau išnagrinėjau kino repertuarą laikraštyje, kilo tokia keista mintis: kai kuriems filmams (pav. apie Liubovę Orlovą) p.Strolia kirto iš peties, net jų nematęs. O štai subtilią, puikiai suvaidintą - E.Hawke'as ir J.Delphy- juostą ,,Prieš patekant saulei" - pražiūrėjo (rodoma šiandien, sekm. 16 val. per TV1). Gi ,Kauno dienos' kino apžvalgininkas G.Jankauskas jai vienintelei iš savaitės filmų davė aukščiausią įvertinimą - 5 žvaigždutes. Kiek žinau, yra sukurtas lyg ir filmo tęsinys, kur herojai susitinka po dešimties metų.

Jo komentarus visada smagu skaityti. Dėl tarmės, dėl humoro. Ir kad apsimeta kvailesnis, negu yra, tuo tarpu, kai kiti iš kailio neriasi, demonstruodami SS savo sinefiliškumą.

O aš vakar žiūrėjau Miike, nes esu iš tų, kaip sako ponas SS, “tik dabar atsibudusių”. Siaubo filmų apskritai stengiuosi nežiūrėti po kažkokios vaikystės “Nukirstosios rankos”, neprisimenu, nei kieno sukurtos, nei kur. Bet jei žmogus pabudai ir bandai keltis… Ir kol žiūri su reklaminiais intarpais šviesą užsidegęs… Manyčiau, atminty išliks labai gražus apsikabinimas su pūvančiu motinos lavonu, po to praradusiu destruktyvius polinkius, ir įspūdinga finalinė gražuolės-nebegražuolės (su peiliu už nugaros ir saldainiu burnoje) šypsena. Kokie kaukoliniai dantys – ar man iš baimės pasivaideno?

Pažiūrėjau vakar pono Stepoko paminėtą prancūzišką Vinsento Perez filmą "Angelo oda". Matyt didesnę reklamą būtų sukėlęs paminėtas Gijomas Depardieu, kuris šiame filme ir suvaidino tą vietoj laidotuvių romaniuku užsiėmusį vyruką. Keistas dalykas - filmas tikrai silpnokas, tačiau tos porelės - režisieriumi pasidarbavusio aktoriaus ir jo žmonos Karinos Silla - pastangos sukėlė santūrų liūdesį, o ne pašaipą, nors jei tokį filmuką būtų susukę amerikonai, tai būčiau užspringusi besityčiodama... :)

Negi iš rimtųjų traktuoji žavingus Waildo paradoksus -- jie juk nepadėjo jam, neištraukė iš užmaršties prieš mirtį. Nikitą Michalkovą labai labai mėgau, ir nėra jis "tuoks durns", greičiau "chytrs", bet tas gudrumas irgi nepagerino nei "Sibiro kirpėjo", nei visokių jo naujausių vaidmenukų visokiose Žmurkose. Pirklys lieka pirklys, tik į senatvę išsidavė.

Irgi radom įdomiausią temą -- rusų kiną su jo visais "Volkodavais", "Piranijomis", "Mečenoscais"... Man asmeniškai daug graudžiau, kad visiško amerikonų šlamšto titruose stovi tokio mielo, protingo, subtilaus Rėjaus Bredberio pavardė.

Nu, ale tas Nikita Michalkuovs ne tuoks durns, kap kai kam atruoda. Dar atruoda Oskars Vailds sake, kad žmuogus iš pradžių stengias del garbies, a paskiau jau garbe sek paskui jį. Tep ir yr. Ir Michalkuovs teisus, ans nepasake nieka nauja. Ot tep.

Niekad nepamiršiu pono Nikitos M. vizito dar šviesios atminties kino teatre "Lietuva", kur jis nuo scenos tikino esąs paskutinysis gediminaitis (na, kuo ne karalius nūdienei Lietuvai?) ir, šventai įsitikinęs, teigė: "Iki 50 metų privalai dirbti vardui, o paskui vardas jau dirba už tave". Kaip po to, nepaisant visų talentų, rimtai į jį žvelgti?

Nejuokinkit. Ir rusai pristato filmų apie savo garbinamus aktorius su purvinais pasiknisinėjimais po jų asmeninius gyvenimus. Jau tiek atranda visokių žmonų, meilužių ir kitokių pikantiškų detalių, kad net pavydas ima ;) Žinoma, kad rusų bulvarinė žiniaskalaida ne blogesnė nei mūsų.
O Nikitos Michalkovo naudojimasis savo svariais postais ir visokiais politiniais nuopelnais jau įprastas reiškinys. Nenustebino.