Priklauso nuo žmogaus. Vienu metu žiauriai važiavo stogas, tai apiplėšiau draugo filmoteką, žiūrėjau po 3-4 filmus per dieną. „Edipą karalių“, „Mirtį Venecijoje“, „Pelenus ir deimantą“, „Dekalogą“... Užkąsdamas filosofiniais tekstais, nes toliau jau nebebuvo kur. Išsikapsčiau.

Man vis neduoda ramybės "Juodoji knyga", kai kurios mūsiškių nepastebėtos dviprasmybės, net provokacinės. Aišku, pati istorija -- fiktyvi, estetika -- paveiksliukų. Bet Rašelės charakterio permainas (visai ne tokia jau prasta
aktorė) stebėti labai įdomu. Ar neatėjo į galvą, kad tai tipiška avantiūristė, besimėgaujanti audringa ir naudinga veikla per okupaciją. O gimtuosiuiose kibucuose, tiesa, atgavusi realią plaukų spalvą, ji panaši į gyvą lavoną. Pabaigoje trumpam pasirodančios spygliuotosios vielos liudija autoriaus sarkazmą: ar čia herojė iš tiesų nesijaučia kaip konclageryje? Neakcentuotas, bet svarbus paradoksas.

kai liūdna be priežasties, joks kinas nepadės. Niekad nemačiau "Kabirijos nktų', bet namanau, kas ai toks univeralus vaistas. Juk jei taip butu, ja rodytu ir rodytu.

net juokinga, kaip čia vienu metu, viska perskaite apie Estijs, į Stepoko užuolanką susirinkom. Mane tai ši karta sunervino paskutine nutruaka, ta su keio remontininkais. Nuolat matu tokius tipus pro savo langa, gal tikrai tam tikra iseitis -- laikyti juos ateiviais iš absurdo teatro. Bet fima turbut vis tiek bauginsiuos žiuret, kad dar labiau neprislėgtu.

Pasirodo, daug čia mūsų tokių, nelabai miegančių, bendraminčių besidairančių. Ne pirmos jaunystės, bet stengiamės... Dėl kino: aš labai laukiu Polanskio "Nuomininko", juk niekad nė rodytas nebuvo.

"Trys riešutėliai Pelenei" -- vis dėlto daugiau vaikučiams pabiručiams, o "Daktaras Mračekas" -- visiems mums. Kaip ir "Kabirijos naktys". Neprivalai būti vandeniu ar seniausios profesijos atstove -- štai ką reiškia: visiems. Pabandykit rasti kažką panašaus net iš geriausių mūsų dienų filmų...

Kai su gyvenimu sutaiko tik mintis, kad vieną GRAŽIĄ dieną vis tiek numirsi, žiūrėk „Kabirijos naktis“ apie gają kaip katė viltį: pirmas vaistas nuo Weltschmerz‘iškų nuotaikų.

„Kaip paskandinti daktarą Mračeką?“ visai dienai pataiso ūpą, o antradienio rytą per LTV (9.10) rodys to paties Vorličeko „Tris riešutėlius Pelenei“. Vėl su Libuše Šafrankova. Nemačiau, nežinau, gal NE kokia čekų kino viršūnė, bet turbūt irgi žavi, irgi miela pasaka?..

Teko matyti Kiss of Life -- iš tiesų nuobodus, labai vidutiniškas kinas. Nei ten Dapkūnaitė kažką tempia, nei jos pačios karjerai tai reikšminga.

man Sirli-Mirli laaabai juokingas. n kartu idomesnis uz visokius ten nac. medziokles ir. pan ypatumus, kurie nuspejami.