Atsiradus galimybei pasirinkti lietuvišką ar rusišką, suomišką, turkišką, japonišką ar dar kokią nors pirtį, būtų nuodėmė neišbandyti tokio malonumo. Ir vis dėlto, ko gero, sutiksite, kad didžiausias malonumas išsiperti tikroje garinėje kaimiškoje pirtelėje. Būna, kad Ameriką pirtyje žmonės, ypač miestiečiai, atranda kiek pavėluotai. Bet, kaip sakoma, geriau vėliau negu niekada.
Pasidomėjome sostinėje esančiomis pirtimis, jų istorija. Domino ne modernios ir prabangios, o paprastesnės, pigesnės, prieinamos tai daliai žmonių, kurie iki šiol gyvena butuose be patogumų.
Bijo, kad apteks utėlėmis
Sovietmečiu Vilniuje buvo net šešiolika viešųjų, kitaip tariant, valstybinių pirčių. Dabar jų yra po vieną didesniuose Lietuvos miestuose ir tų pačių akcininkės yra savivaldybės. Šiuo metu Vilniuje veikianti vienintelė viešoji pirtis yra Subačiaus gatvėje, ant kalno. Ji priklauso UAB “Pylimo pirtis". Bendrovė įregistruota dar tada, kai veikė pirtis Pylimo gatvėje, kuri seniai apgriuvusi, o pastatą įsigijo nauji savininkai. Liko tik vargana kreivai kabanti lentelė su užrašu “Pirtis".
Patalpos švarios ir šviesios. Vidurdienį moterų skyriuje “ant laktų" kaitinosi penkios moteriškės. Ką tik išsimaudžiusi moteriškė, pamaniusi, kad esu iš higienos inspekcijos, pasiskubino išberti: “Tik nesugalvokite uždaryti šios pirties, nes apteksime utėlėmis".
Vyrų skyriaus prieangyje šnektelėjome su dviem ištikimais pirties lankytojais. Vienas iš jų čia važinėja iš Baltupių jau daugiau kaip 20 metų, o kitas - iš Justiniškių. Abu pensininkai mėgsta pasivanoti. “Tik dabar atvažiuojame kur kas rečiau, nes jau bemaž dveji metai, kai pensininkams nėra jokių nuolaidų, o bilietas kainuoja kaip ir visiems - 20 litų šiokiadieniais ir 25 litai savaitgaliais. Šiedu vyrai taip pat baiminosi, kad pabrangus kurui ir karštam vandeniui pirtelė gali tapti jiems neįkandamu malonumu.
Valdovai mėgo maudytis
Pirtys ir jų teikiami malonumai garsėjo dar nuo antikos laikų, nors štai apie Liudviką XIV rašoma, kad jis gyvenime yra maudęsis pirtyje tik kelis kartus. Mat apsieidavo tik apsitrynimais ir visokiais kvapiaisiais aliejais.
Ir mūsų kunigaikščiai mėgo maudytis. Istoriniuose archyvuose yra kunigaikščio Švitrigailos gautas leidimas iš popiežiaus, kurio prašyta leidimo vanotis šventadieniais pirtyje. Pasak solidžią knygą apie Vilniaus istoriją ir legendas rengiančio Antano Rimvydo Čaplinsko, kuris vieną jos skyrių paskyrė sostinės gyventojų valyvumui bei pirčių istorijai, pirtyje labai mėgo maudytis ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, ir Jogaila, ir garsusis Žygimantas Augustas. Beje, tas valyvumas ir higienos paisymas, ko gero, paveldėtas iš jo motinos italės karalienės Bonos. Apsigyvenęs Vilniuje, Žygimantas Augustas, plėsdamas ir perstatydamas Valdovų rūmų kompleksą, 1546 metais pasikvietė italų architektus ir dabartinio Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus vietoje pastatė mūrinę pirtį. Ji susisiekė su naujomis valdovo menėmis. Vanduo į pirtį atitekėdavo kanalu ir vamzdžiu, o pirtyje buvo įrengtas vandens siurblys. Žygimantas turėjo du pirtininkus. Didikai sekė valdovo pavyzdžiu ir statėsi pirtis.
Ar būdavo pirtyse orgijų?
“Su krikščionybės įsigalėjimu Europoje ir valdovai, ir dvariškiai bei paprasti žmonės kūno švarą pradėjo sieti su dvasinėmis vertybėmis ir morale. Perverčiau nemažai išlikusių istorinių šaltinių, bet niekur neradau užuominų, kad mūsų valdovų pirtyse vyktų orgijos, kokios būdavo iki XIV a. per Vakarų valstybes nusiritusios maro epidemijos bangos... Nors ką gali žinoti, kaip ten buvo iš tiesų", - svarsto A.R.Čaplinskas.
Vilniuje gyvenusių įvairių tautybių miestiečių higiena XV-XVII a. buvo rūpinamasi, nes viešųjų pirčių, kuriose už tam tikrą nedidelį mokestį buvo galima ne tik apsiprausti, bet ir barzdą nusiskusti, buvo ne viena. Beje, barzdaskučiai reikalui esant galėjo ir skaudamą dantį ištraukti, pastatyti taures ar klizmą, uždėti dėlių ar nuleisti kraujo. Beje, Jėzuitų akademija (dabar Vilniaus universitetas) turėjo net dvi pirtis. Viena - studentams, o kita - Vingio parko dvare - profesūrai. “Viename archyviniame popieriuje radau, kad vienas profesorius, kentėjęs nuo aukšto kraujospūdžio, nuvažiavo į Vingio pirtį, ten jam nuleido kraujo ir jis iš sykio pasijuto geriau. Po tos procedūros vyrui davė gardų patiekalą vakarienės ir papildomai taurę vyno", - pasakojo A.R.Čaplinskas ir prisipažino, kad medžiagos apie sostinės pirtis rasti nebuvo lengva. Mat jos kur kas daugiau apie viešnamius.
Nuotekų problema
1636 metais valdovas Steponas Batoras buvo liepęs padaryti sostinės namų surašymą. Tuomet paaiškėjo, kad ketvirtis miestelėnų valdų turėjo savas pirtis. Jų nemažai buvo prie Vingrių šaltinių, prie Neries, Vilnios, Aušros Vartų zonoje, nes, matyt, per miesto sieną buvo tiekiamas vanduo iš šaltinių. Viešųjų pirčių, kuriose maudėsi varguomenė, nebuvo labai daug. Viena seniausių pirčių Vilniuje, pasak tyrinėtojo, buvo Trakų ir Kėdainių gatvių sankirtoje.
Dėl pirčių švaros būta ir nusiskundimų. Išlikęs dokumentas, kuriuo Vokiečių gatvės kieme netoli Didžiosios žydų sinagogos stovėjusios pirties savininkai buvo kaltinami, kad prastai rūpinasi vandens švara. “Tokia pirtis, kuri kentėjo dėl nesutvarkytų nuotekų, buvo ne viena. Tačiau šios savininkai elgėsi įžūliai ir bandė įtikinėti miesto valdžią, kad neva jų pirties ir išviečių turinys pagerina upės vandenį, vilkino laiką ir nesitvarkė, - aiškino istorikas. - Todėl ir aptikau miesto archyvuose įspėjamąjį raštą. Beje, yra žinoma, kad studentams riesdavo nosį Universiteto gatve ir pro Katedrą atviru kanalu į Vilnios upelę tekančių nešvarumų dvokas. Kai skaičiau apie tas dvokiančias sostinės kloakas XIX a. pabaigoje, man pačiam darėsi negera".
Malonumas, o ne prievolė
Senąją tikros lietuviškos pirties kultūrą, pasak jau penkerius metus gyvuojančios Pirties akademijos įkūrėjo Rimo Kavaliausko, iki šių dienų yra išlaikę tik kaimo žmonės. Beje, dauguma tų, kurios yra įrengtos dar sovietmečiu įkurtose poilsio bazėse ir vadinamos lietuviškomis, visiškai nepanašios į mūsų protėvių pirtis, nes dažniausiai jos pritaikytos miestiečių šventėms, įvairiems pokyliams ir net vestuvėms.
Sausas oras ar garai ir kiek pirtyje turi būti laipsnių, turi nuspręsti kiekvienas asmeniškai. Pirtis turi būti malonumas, o ne prievolė", - teigia jis.
Ne veltui protėviai mėgdavo sakyti, kad šiluma kaulų nelaužo, kad po geros pirties visi velniai iš galvos išlaksto. O tuos velnius labai gerai padeda išvaryti pėrimasis. Pasak R.Kavaliausko, tai yra, ko gero, svarbiausia ir patraukliausia pirties procedūra. “Vanotis ar vanoti kitą žmogų pirtyje reikia mokėti, antraip vanta galima prisidaryti daugiau bėdos negu naudos. Tą meną iš kartos į kartą perduodavo labiau patyręs pirtininkas. Yra tam tikra vanojimo judesio technika, net savotiškas etikos kodeksas. Juk po nemokšiško mosikavimo vanta žmogus gali susirgti ar patirti traumą, tuomet neberūpės jokia palaima", - įsitikinęs pirčių entuziastas.
Kai žmogus yra nuogas ir prausiasi, kai atsiveria jo odos poros, jis yra pažeidžiamas, atviras. Ir psichologiškai, ir fiziškai. Tuomet lengva jį nuskriausti, bet lengva ir pagydyti.
Verta žinoti
Kaimiškos pirties, kuri yra arčiau žemės, pranašumai, palyginti su tuo, ką mes randame sveikatingumo kompleksuose, akivaizdūs. Kas geriau - ar močiutės virtas spanguolių kisielius, ar tas miltelių surogatas, kurį randame “maksimose"? - retoriškai klausia specialistas. Tiesa, jų kokybė yra įvairi. Vyras yra išstudijavęs įvairių šalių pirčių pranašumus ir visai nebando įrodinėti, kad lietuviška garinė - pati geriausia.
Giedrė MILKEVIČIŪTĖ
