„Permainų muzikos“ videoklubas „Osvaldas Balakauskas. Muzikos keliautojas“, įvyksiantis spalio 10 dieną, trečiadienį, 19 valandą Klaipėdos koncertų salės I aukšto fojė, kvies pakeliauti vingiuotais kompozitoriaus gyvenimo bei kūrybos keliais. Bus demonstruojamos ištraukos iš koncertų, taip pat vaizdai iš jo asmeninio archyvo.
Klaipėdiečiams turėtų būti įdomu, kad O. Balakausko gyvenimo kelias vedė per Klaipėdą: 1948-1956 m. jis čia gyveno, mokėsi I-je vidurinėje (dabar – Vytauto Didžiojo gimnazija) ir S. Šimkaus muzikos mokyklose. Pastarojoje metus pūtė trimitą, po to perėjo į chorinio dirigavimo klasę; pradėjo domėtis kompozicija ir net nusipelnė tuometinio mokyklos direktoriaus Juozo Karoso papeikimo “už per didelį džiazinės muzikos pamėgimą”.
Persikėlęs į sostinę O. Balakauskas mėgino stoti į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), beje, kartu su Broniumi Kutavičiumi, bet abiem nepasisekė. Tada baigė J. Tallat – Kelpšos muzikos mokyklą ir Vilniaus Pedagoginio instituto Muzikos fakultetą, vėliau studijavo kompoziciją Kijevo konservatorijoje.
O. Balakauskas buvo Sajūdžio tarybos narys, o atkūrus Nepriklausomybę - Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje. Iki praėjusių metų vadovavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedrai.
Šiemet 70-metį minintį kūrėją likimas suvedė su tokiomis iškiliomis asmenybėmis, kaip buvęs Lietuvos Respublikos ambasadorius JAV Stasys Lozoraitis (jo atminimui sukurtas Requiem), buvęs Prancūzijos Respublikos prezidentas Francois Mitterand’as, dabartinis Europos parlamentaras Vytautas Landsbergis (jis yra ir kolega, muzikologas) bei kiti žinomi politikai, jau nekalbant apie įžymius muzikus, kurie visame pasaulyje atlieka jo kūrinius. Netgi garsioji rusų balerina Maja Pliseckaja šoko pagal O. Balakausko muziką.
Kompozitorius vertinamas kaip vienas ryškiausių ir svariausių moderniosios lietuvių muzikos autoritetų. Nežiūrint to, Lietuvos Nacionaline premija bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu apdovanotas kūrėjas ir toliau išlieka itin reiklus savo kūrybai. Reikšdamasis kaip įžvalgus muzikos kritikas bei teoretikas jis nuolat ieško atsakymų į muzikos prigimties ir prasmės klausimus.
Štai keletas O. Balakausko pasisakymų, išspausdintų knygoje „Muzika ir mintys“:
“Man XX a. pats turtingiausias, esu įsimylėjęs ir nematau destruktyvumo, o tik jo kūrybiškumą. Juk kurti kažką nauja, tai prieštarauti tam, kas buvo.”
“Kūryba greičiau yra teisybės ieškojimo drama, neįmanoma be klaidų ir nuodėmės, prieš kurią sustojama arba kuri padaroma pažinimo dėlei.[..] Žmogus neturi teisės pretenduoti į neklaidingumą. Kitaip jis prilygina save dievui.”
“Mano savasis “aš”, kaip ir visas mano likimas, yra Dievo duotas. Kūryba, visų pirma, yra tam tikras darbas, kartais reikalaujantis pasiaukojimo, kartais neatlyginamas. Šlovė arba “šlovė” yra menus lydinčio ritualo elementas, svarbu į tai neįsijausti ir nepasijusti esant Kūrėju”.
Loreta Narvilaitė
