Mirė teatro fotografas Michail Raškovskij (1959.05.25–2009.03.19).
Velionis pašarvotas Vilniaus Skaisčiausios Dievo motinos cerkvėje, Užupyje (Maironio g. 14), lankymas 20 d. nuo 8 val. iki 17 val., laidotuvės kovo 21 d., šeštadienį.
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Michail Raškovskij dirbo nuo 1995 metų, ilgą laiką bendradarbiavo su Lietuvos ir Rusijos muzikiniais ir dramos teatrais, buvo Europos šokio fotografų ir kinematografų asociacijos narys, nuolatinis festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ fotografas.
Dalyvavo tarptautinėse fotografijos parodose Atėnuose, Berlyne, Budapešte, Varšuvoje, Romoje, Paryžiuje, surengė personalines parodas Vilniuje, Briuselyje, Notingeme, Osle, Maskvoje, Sankt Peterburge.
Jis yra kelių baleto fotografijos leidinių autorius, konkurso „Rusijos pressfoto – 2004“ laureatas, daugkartinis konkurso „Lietuvos spaudos fotografija“ laureatas. Jo darbus nuolat matote teatro parodų stenduose, Lietuvos ir užsienio spaudoje, jo dėka teatras sukaupė didžiulį, per 5000 fotografijų archyvą.
„Atėjo laikas, ir teatras man tapo išsigelbėjimu, savotišku pasauliu-pakaitalu. Jame žmonės, tokie kaip aš – su silpnybėmis ir trūkumais, nepatenkinti santvarka ar atlyginimais – taip pat kaip aš, vieną dieną vaidina Hamletą, kitą dieną – antraeilį personažą komedijoje. Pasirodė, kad tuo pasauliu – pakaitalu galima gyventi.“
„Meninės fotografijos medžiaga yra laikas. Ir čia kalbame ne apie ekspozicijos trukmę ar fotoaparato mygtuko paspaudimo momentą. Esmė – antagonizmas tarp vienio ir visumos. Nes yra individualus laikas, kuris tiksi kiekviename mūsų, ir kosminis laikas, kuris eina nepriklausomai nuo mūsų. Dirbdamas fotografu, suvokiau, kad fotografas-menininkas, skirtingai nuo fotografo-amatininko, turi išsiugdyti savitą laiko pojūtį, savitą požiūrį į laiką. Jam laikas turi kitaip tekėti.“
„...Kiekvienas fotoaparato užrakto spragtelėjimas irgi yra „mažoji mirtis“ – laikas, tas pats naikinantis laikas, kuriame numirs mano kūrinys, išmoko jausti tai net fiziškai. Geras fotografijas, kurios pergyvena savo laiko kultūrinius ir politinius poreikius, pavadinčiau taip: pomirtinis gyvenimas rėmeliuose.“
(Ištrauka iš paskutinio Michailo Raškovskio interviu „Pomirtinis gyvenimas rėmelyje” („Literatūra ir menas“ 2009 m. kovo 13 d.)
