J. Dobriakovo tekstai - tai tam tikras žanras, yra jį mėgstančių, kitiems gali sukelti atmetimo reakciją. Nelygu skaitytojas. Kiekvienas tekstas (kaip ir kiekvienas kūrybos aktas) yra bendravimo būdas. Vienus tokie tekstai vargina, kitiems suteikia laivės pojūtį, jeigu norite. Kad būtų galima konstatuoti antrą atvejį, ko gero, visų pirma, reikia mėgti patį TEKSTĄ. Tada jis teiks MALONUMĄ, t.y., nevargins.

Audriau Šulcai,
laisvė yra mitas. Net ir turint savus verlsus tu esi priklausomas nuo simtu dalyku: valstybes istatymu, mokesciu prievoles, ekonomikos desniu, isipareigojimu partneriams, klientams ir t.t. Is pirmo zvilgsnio tai gal ir atrodo zingnis i laisve, o kartu kuo toliau tuo labiau tu supranti, kad gyvendamas visuomeneje tu neisvengsi tu saitu.. Tu net ir išsilaisvines nuo konkrečių darbdavių ar kitos socialines aplinkos, nori nenori susidursi su kitais apribojimas - pradedant keliu eismo taisyklemis kuriu turi paisyti, baigiant savo vidinemis nelaisvemis i kurias isikalini pats..
Man patinka, kad J.D. savo straipsniuose ne šiaip tekšteli savo nuomone, ispudzius apie konkretu meno reiškini, o visada bando į jį pažiūrėti plačiau, dažnai visai kitu kampu, per visai kitokią prizmę. konkretų meno reiškinį pasitelkia tik kaip priemonę išsakyti savo požiūriui, o ne kaip galutinį tikslą išnarstyti būtent jį. Tai savitas , įdomus stilius ir kiekviena karta nežinai kur jis vėl nuves, būtent dėl šios priežasties ir nevargina

p. Dobriakovai. Laisvė nėra mitas. Moterys gali balsuoti, žmonės gali išvažiuoti į užsienį be leidimo. Yra ir kitų konkrečių laisvės (ar nelaisvės) pavyzdžių.
Kad jūs rašote recenzijas teatro spektakliui (varginančias), rodo kad jūs esate kažkokioje nelaisvėje. Savas verslas ir pinigai - išlaisvina. Geros pareigos su dideliu atlyginimu - irgi neblogai. Išbandykite konkrečią laisvę, juk jūs dar jaunas?