Skulptorius, akmens skulptūrų parko „Mėnulio akmuo“ įkūrėjas ir puoselėtojas Alfridas Pajuodis, prieš keletą metų pakėlęs sparnus su visa šeima emigruoti į Ispaniją dėl, jo nuomone, nepakeliamų sąlygų kūrėjams monumentalistams, vis dėlto liko gyventi Panevėžyje. Jis apgailestauja, kad Lietuvoje įstatymai nesikeičia - tebevyrauja kultūrinis nihilizmas.
Akmens skulptorius nesistebi, kad kultūros programoms ir projektams nesunkiai gaunami „maišai pinigų“ lengvai, kartais net per keliolika minučių išlekia į orą. „Kitaip ir būti negali, - teigia jis. - Nes įstatymų vakuume kultūros vadyba sutapatinama su verslu. Kultūros sostinei skirtus milijonus reikėjo paimti - taip ir atsitiko. Kultūros vadybininkai pareigą atliko, juos paėmė, išplovė...“
Skulptorius įsitikinęs, kad situacija keistųsi, jei skyrus milijonus programoms ir projektams būtų reikalaujama atsiskaityti už kultūrinius ir meninius rezultatus. Šiandienos straipsnis - šiems ir kitiems A.PAJUODŽIO pamąstymams.
Semestro pabaigoje pažymys nerašomas
Ant stalo guli ataskaita, kiek kam sumokėta, ir visi patenkinti. Meninė kokybė visiškai nevertinama. Daugybė lėšų iššvaistoma kultūrinei renginių reklamai, o ar kam svarbu, kiek žiūrovų tas renginys pritraukė, ar buvo kultūrinis meninis rezultatas, ar tik chaltūra.
Esu pastebėjęs, kad esant tokiam kultūriniam nihilizmui profesionalūs kūrėjai pinigų plovėjams bado akis. Taip nutiko ir su kultūros sostine. Buvo įkurtos fiktyvios firmelės, jos fejerverkams pasamdė pirotechniką iš Vokietijos. Per 20 minučių jis blykstelėjo į orą 3 milijonus ir išvažiavo. Ne mūsų šalies kūrėjams atiteko pinigai, nors esu tikras, kad jie būtų surengę įspūdingą šventę už nepalyginti mažesnę kainą.
Provincija užribyje
Kultūros sostinės ir Lietuvos tūkstantmečio aidai provinciją pasiekia tik iš žiniasklaidos. Panevėžiečiui vykti į Vilnių ir tikėtis, kad pamatysi ką nors tokio, kas yra Europos lygmens, rizikinga. Pirma, į renginį, spektaklį gali ir nepatekti. Antra problema, kad nacionalinė galerija Vilniuje, kur turėtų būti rodomi geriausi šalies menininkų kūriniai, vis dar neveikia. Ko tada į Vilnių važiuoti meno mylėtojams ir kūrėjams iš kitų šalių?
Lietuvos tūkstantmetis liktų įsimintinas, jei iš talentingiausių šalies menininkų būtų supirkti geriausi kūriniai ir viešai rodomi nacionalinėje galerijoje. Tačiau milijonai, skiriami projektams, plaukia pro šalį, menininkų nepasiekia. Prieš keletą metų Lietuvos tūkstantmečio komitetui rašiau prašymą finansuoti Panevėžio aukštosios universitetinės mokyklos kūrimo iniciatyvinės grupės veiklą. Gavau subtilų atsakymą, kad Panevėžyje dar tūkstantį metų tokios mokyklos nebus.
Viešieji pirkimai neskaidrūs
Patyriau, kad viešųjų pirkimų konkursai kūriniams viešose erdvėse yra neskaidrūs. Jie labai skiriasi nuo europinių. Mūsiškiuose iš anksto neskelbiama, kas dalyvaus komisijoje, todėl neaišku, ar galimi interesų konfliktai. Valdininkai iš tokių komisijų išstūmė menotyrininkus. Prie Aplinkos ministerijos įkurta Statybos ir urbanistikos taryba yra uzurpuota vien architektų. Jų funkcija projektuoti ir statyti, tačiau ką ir kur - turi nuspręsti miesto piliečiai. Mūsų komisijoje nėra vietos viešųjų erdvių menininkams.
Kitose šalyse viešųjų pirkimų komisijos didelės. Jose dirba net filosofai, sociologai. Pas mus viskas įslaptinta, todėl nežinai, ar verta dalyvauti. Juk tai nepigiai kainuoja. Skulptorius už savo lėšas turi fotografuoti darbus, samdyti architektą, nuvežti darbą. Absurdas, kad tik paskui pasakoma, ko norima vienoje ar kitoje viešojoje erdvėje. Kam reikalingi kultūros politikai, jeigu nediskutuoja su visuomene ir neįstengia pasakyti, ko nori vienoje ar kitoje erdvėje?
Panevėžyje viešųjų erdvių politikos visai nėra. Laisvieji menininkai stumiami iš miesto. Aukštaitijos sostinėje laisviesiems menininkams nėra įsteigtų stipendijų. Vilnius, Kaunas jas turi, o Panevėžys ne. Todėl kūrėjas turi dirbti mokykloje ar kurį kitą darbą, kad išgyventų.
Nesakau, kad kūrėjus turi remti valstybė. Dirbantis menininkas pats sau susikuria darbo vietą ir dar gali duoti darbo kitiems. Mes galėtume dalyvauti valstybės plėtroje ir atrasti naujas rinkas bei technologijas. Juk naujas idėjas generuoja menas ir kultūra. Kitose šalyse valstybė kišasi į šią sritį. Mūsų šalies įstatymai menininkams nepalankūs, menininkais visiškai nesirūpinama, todėl įsiviešpatauja geltonoji kultūra. Jaunimas iš provincijos išvažiuoja, neradęs sau tinkamos terpės.
Atsispyrė Ispanijos vilionėms
Prieš ketverius metus su šeima buvome nusprendę emigruoti į Ispaniją. Viliojo labai pigus, kartais net nemokamas marmuras. Buvau susiradęs ir užsakovus. Žinojau, kad būtų tekę pradėti nuo nulio, iš pradžių dirbti rinkai. Kurti turtuoliams šuniukus prie židinių, šulinius. Sunku pasakyti, kas kūrėjui geriau - ar chaltūrinti, ar įsidarbinti statybose ir gauti garantuotą atlyginimą.
Pakėlęs sparnus, išpardaviau du sunkvežimius knygų, didžiąją dalį dovanojau. Išpardaviau visas medžiagas. Panevėžyje turiu pasistatęs namą su dirbtuvėmis po vienu stogu. Jos ir tapo didžiuliu kliuviniu. Pusantrų metų pardavinėjau namą, tačiau pirkėjų taip ir neatsirado. Žmonės nenorėjo dirbtuvių, o menininkų, kurie įstengtų nusipirkti namą su jame esančiomis dirbtuvėmis, neatsirado.
Tačiau likęs savo mieste nesigailiu. Per tuos metus senelio paliktoje žemėje įkūriau akmens skulptūrų parką „Mėnulio akmuo“. Jame kasmet pastatau po naują skulptūrą, parkas jau yra lankomas. Dar norėjau išvažiuoti į Druskininkus. Šiam miestui sukūriau keturias skulptūras, jos ten ir liko.
Vilnius manęs niekada netraukė. Gal kas ir prieštaraus, tačiau manau, kad kultūros prasme ten nieko išskirtinio nėra. Skulptoriui negerai dirbti didmiestyje, nes šiuolaikinės akmens apdirbimo technologijos per daug triukšmingos, todėl atsirastų daugybė suvaržymų.
Akmens skulptūros ir anksčiau nebuvo perkamos, o per krizę - tuo labiau. Tačiau menininkai kuria ir toliau. Kūryba padeda išsisukti iš sunkiausių situacijų. Iš krizės bus ir naudos. Žmonės mažiau važinės į kitas šalis, daugiau keliaus po Lietuvą, pamatys mūsų menininkų darbus.
Genė Silickienė
