Prieš pradėdama skaityti Elvyros Davainės knygą „Airija: tolima artima sala“ paklausiau savęs: ką aš žinau apie šią šalį. Gūžtelėjau pečiais – mažai, labai mažai. Kad ten dirba daug mūsų tautiečių, kad ten žalia, kad iš Airijos atkeliauja viena geriausių tamsaus alaus rūšių – „Guinness“. Ir kad tenykščiai žmonės dažnai būna „ugniaplaukiai“, kaip sakoma „red-haired“ (angl. raudonais plaukais). Viskas. Šioje knygoje sužinojau nemažai naujo.
Nedėkinga emigranto dalia. Suprantu, kad žmogui reikia ne tik knygų ir draugų, šeimos, namų, reikia ir pinigų, kad turėtum ką valgyti, kuo apsirengti, laiku sumokėti mokesčius. Žemai lenkiu galvą prieš tuos, kurie turi drąsos viską mesti, palikti artimuosius Lietuvoje ir išvažiuoti į nežinomą kraštą. Gerai, jei yra kas tavęs ten laukia, pasitinka. O kaip pradėti viską nuo pradžios, kai nieko nepažįsti, jautiesi svetimas, menkas žmogutis?.. Ne tavo kalba, ne tavo žmonės ir papročiai. Svetima šalis – pamotė...
Kokie naivūs žmonės, galvojantys, kad emigrantai ten gerai gyvena. Kad ten pieno ir medaus upės teka. Ar ne sprangi duona, kai namie laukia kelis mėnesius, netgi metus savo motinos ar tėvo nematę vaikai? Kokia didelė kaina... Aš neturėčiau tam ryžto.
Knygoje „Airija, tolima artima sala“ autorė Davainė atskleidžia ne tik emigrantų gyvenimo ir darbo Airijoje niuansus, bet ir šios šalies kultūrą, istoriją, tradicijas. Maži intarpai, skirti šiai šaliai, papildo pasakojimą apie joje atsidūrusius žmones. Tampa aišku, kodėl lietuvius vilioja ši šalis – ji panaši į Lietuvą ir tuo pačiu tai – rojus prarastosios žemės vaikams. Pasirinktas pasakojimo stilius yra ne šiaip paprastas – jis savas. Buitine kalba pasakojami paprasti dalykai paprastiems žmonėms.
Knyga įtraukia: įdomu skaityti herojės gyvenimo peripetijas, žmonių likimo aprašymus, faktus apie šalį. Į pabaigą ir meilės romanu pakvimpa. Kas įdomiausia knygoje – tai asmeninė patirtis. Nežinau, ar E. Davainė aprašė viską, ką pati iš tikrųjų patyrė per pastaruosius penkerius metus Airijoje, tačiau knyga paperka savo realistiškumu. Keičiasi darbai, likimo draugai. Apie kiekvieną periodą, matuojamą naujais darbais ir sutiktais žmonėmis šioje šalyje, E. Davainė pasakoja netaupydama žodžių.
Žvelgdama į knygos herojės istoriją, manau, kad jai velniškai sekėsi. Už darbštumą ir geranoriškumą šiai moteriai Airija buvo dosni. Ne apie pinigus kalba – apie sutiktus žmones, neįkainojamą patirtį ir suteiktas progas. Palyginti su visomis tautiečių istorijomis apie salotų plovimą, darbą be miego žvėriškomis sąlygomis, nemokamus atlyginimus, „Airija, tolima artima sala“ tampa savotiška vieno žmogaus sėkmės istorija.
Ne, knygos herojė nepakilo karjeros laiptais. Profesionaliai žurnalistei teko imtis valytojos, prekių sandėlio administratorės, sumuštinių gamintojos, virtuvės padėjėjos ir kitų darbų. Lenkti nugarą dirbant alinančius, ne visada švarius darbus, visą laiką ilgintis Lietuvoje likusios šeimos. Buvo akimirkų, kai moteris manė, kad jau palūžo: „Dieve, kodėl, už ką aš čia dabar turiu taip vargti? Mano namiškiai už tūkstančių kilometrų tikriausiai jau saldžiai miega. Ar bent supranta jie, kokia kaina čia užkalu tuos prakeiktus eurus? <...> Nesugebi subinės laižyti savo duondaviams, tai ir dusinkis čia. Taip tau ir reikia. Sugebantys tai padaryti, nesiveržia svetur, kur esi toks vienišas, pažeidžiamas ir turi kapstytis pats. Kaip šunelis įmestas į šaltą vandenį, jei išplauksi – tavo laimės reikalas“.
Autorė pasakoja ir apie tuos, kuriems sekėsi ne taip gerai. Į narkotikus, besaikį alkoholio vartojimą įsipainioję lietuviai dažnai grįždavo namo tuščiomis kišenėmis. Išvažiuodavo ir vėl apsisukę grįždavo. Dar kartą išmėginti laimės.
Šios gyvenimiškos istorijos pasakojamos su lengva ironija, tačiau drauge E. Davainė rimtai nagrinėja emigracijos problemą. Kas nutiko, kad šiandien Airijoje dirba apie 120 tūkstančių lietuvių, „ką šėtonui reikėjo padaryti mūsų tėvynėje, kad tapome vienas kitam vilkais“. Svetimoje šalyje, kai, rodosi, kiekvienas sutiktas tautietis turėtų būti savas, artimas žmogus, jis kanda tau už tai, kad esi lietuvis. Viename darbe dirbantys kraštiečiai dažnai įsivelia į barnius ir intrigas, praeina kaip pro svetimą.
Ir vis dėlto visus šiuos žmones vienija tas pats likimas. E. Davainė rašo: „Prieš dvidešimt metų rankų grandine apjuosėme Baltijos kelią. Šiandieną gyva grandinė emigrantų, išsirikiavusių prie pigių skrydžių lėktuvų vartų, triskart apjuostų mūsų legendinį laisvės kelią, kuris pro Angliją nusidriekė iki Airijos krantų. Tai pats ilgiausias gyvasis emigracijos kelias mūsų tautos istorijoje. Esu viena mažytė jo grandis.“
Skaitant knygą, tikrai buvo įdomu sužinoti, kokia yra tradicinė airių virtuvė, barų kultūra, kodėl britai ir airiai mėgsta rožinius marškinius, kuo skiriasi „čipsai“ nuo traškučių, kokios rūkančiųjų ir verslininkų reakcijos sulaukė draudimas Airijoje rūkyti visose viešose uždarose erdvėse. Tikrai nežinojau, kad Airijoje vanduo yra nemokamas, simbolinį mokestį moka tik ūkininkai.
Knygoje apstu ir emigrantams naudingos informacijos – kiek vidutiniškai kainuoja namo nuoma, kam reikalinga medicininė kortelė, kur galima paskųsti darbuotojus išnaudojantį darbdavį. Kokio bendravimo gali tikėtis iš ten sutiktų tautiečių ir airių, kokios peripetijos verda tame skirtingų tautų katile. Ir vis dėlto tai nėra kelionių vadovas, ar praktinis vadovėlis su naudingomis nuorodomis. „Airija, tolima artima sala“ turėtų patikti gyvenantiems svetur, grįžusiems ir dar tebepasakojantiems istorijas iš savo patirties tautiečiams. Ragavusiems emigranto duonos Airijoje. Ir tiems, kurie ruošiasi ten važiuoti.
Sigita Šimkutė
