Išleista pirma išsami monografija apie Lietuvos medines bažnyčias. Jos autorė teigia, kad medinės bažnyčios unikalios liaudiško ir profesionalaus stilių mišiniu.
Architektūros istorikės Algės Jankevičienės monografijoje „Lietuvos medinės bažnyčios, koplyčios ir varpinės“ – mažai tyrinėtas kultūros paveldas, aprašyta ir per 200 išlikusių medinių varpinių.
Kaip praneša LTV naujienų tarnyba, medžiagą knygai autorė rinko dešimtį metų.
Prieš pusšimtį metų iš vėliau užtvankos vandeniu užlieto Nemuno slėnio Rumšiškių bažnyčia buvo perkelta į saugią vietą ant kalno. Pasak monografijos autorės, išsaugotas XVIII amžiaus pastatas – lietuvių architektūros pavyzdys.
Tokių bažnyčių mūsų krašte yra dar apie pustrečio šimto.
„Jų architektūra yra sintetinė: liaudiškuose bruožuose atsispindi ir stilinės formos. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra dar tokių barokinių bažnyčių dvibokščių, kurios paveldėjo iš mūso architektūros savo kompozicijos principus“, – pasakojo A. Jankevičienė.
Pasak architektūros istorikės, daugiausia medinių bažnyčių yra išlikę nuošaliuose Žemaitijos miesteliuose. Tačiau seniausios – Aukštaitijoje: Stelmužės, prie senojo ąžuolo, ir Palūšės.
Liaudies meistrų be vinių suręsti pastatai dažniausiai yra stačiakampio, kryžiaus formų, kuklios išorės, tačiau itin puošniais altoriais.
„Jie yra palyginti gerai išlikę. Tik neišlikusi buvusi sienų tapyba, kuri labai puošė bažnyčių vidų“, – sakė knygos autorė.
A. Jankevičienės teigimu, neseniai užtapyta paskutinė senoji sieninė tapyba Pikelių bažnyčioje. Ši po dažų sluoksniu palaidota paveldo dalis nepakliuvo į restauratorių akiratį, todėl apie ją mažai žinome.
