Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre rugpjūčio 1-ąją įvyko naujo Giedriaus Kuprevičiaus miuziklo “Veronika” premjera. Nacionalinį kūrinį matyti viename iš muzikinių Lietuvos teatrų - neeilinis įvykis. Paprastai tai būna proginiai pastatymai.
Mirštančios kultūros simbolis
“Veronika” taip pat sukurta Antano Vienuolio “Paskenduolės” šimtmečiui. Tačiau nuoseklus kompozitoriaus atsidavimas temai ir savo darbui tapo neeiliniu įvykiu.
“Veronikos” libretą parašė Birutė Mar. Jos poetinis stilius tiko ne tik šiai temai, bet ir kompozitoriui, kuris muzikinę partitūrą pateikė kitiems spektaklio kūrėjams.
Pagrindinis jų - režisierius Jonas Vaitkus. Bendraamžiai, kadaise beveik kartu garsinę Kauną, atsigręžė ne į arogantiškas nūdienos istorijas, o į vienuolišką Veroniką, kuri yra mirštančios kultūros simbolis.
Kodėl menininkai, kurie galėtų kurti spektaklius apie šiuolaikinius žmones, gręžiasi atgal? Tai nėra vien amžinų vertybių permąstymas. Tai greičiau sąmoningas stabdymas to, kas nenumaldomu greičiu lekia pražūtin. Šiandien paskutiniai vienkiemių gyventojai su skausmu ir liūdesiu skelbia, kad miestas jau seniai “įžengė” į kaimą, kad nebeliko kaimo tradicijų, taip pat panašūs pokyčiai įvyko ir žmogaus dvasiniame gyvenime. Pasikeitė ne tik dvasinių išgyvenimų aplinkybės, bet ir priežastingumas. O juk kiekvienam žmogui lemta pažinti tai, apie ką kalba Vienuolis ir šiandienos jo įpėdiniai, tačiau laiko spūstis žmoniškuosius jausmus laiko lyg kompiuterio suformatuotas rinkmenas.
Žanrui nepaklūstantys klausimai
Kiekvienas kompozitorius svajoja sukurti gražią muziką. G.Kuprevičiui tai tikrai pavyko, jam svarbu buvo ne tik sukurti muzikinį veikalą, bet paversti jį drama. Todėl žanro pobūdį apibrėžti nėra prasmės, nes kartais kūrinys skamba kaip miuziklas, o kartais - kaip opera. Svarbiausia, kad muzikinis audinys kuria dramaturgiją, kuri labai svarbi sceninei kalbai.
Šią muzikinę įtampą pagavo režisierius J.Vaitkus, kuris, statydamas muzikinius kūrinius, niekada nediktuoja savo sąlygų. Todėl G.Kuprevičiaus muzika ypač tiko režisieriaus konflikto pajautai. Tarytum japoniškoje ramybėje formavosi spektaklio dramaturginė įtampa, nuo pat pirmųjų minučių buvo juntama, kur visa tai juda. Tokiais atvejais J.Vaitkus niekada nesistengia išlikti matomas. Tačiau “Veronikos” režisūrinis minimalizmas padeda suvokti šio kūrinio brandą. Nuo pat pirmųjų minučių yra jungiama muzika, atlikėjų plastika ir vaizdas. Nėra režisūrinių pauzių, kada galima tik klausytis ar tik žiūrėti. Vaitkus “Veroniką” tarytum sulydė į emocinį branduolį, kuriame dar stipriau nuskambėjo pagrindinė tema.
Kodėl visuomenė atmeta autsaiderius? Kodėl neišsilavinę kunigai tampa davatkų dirigentais? Ar žmogus žmogui gali būti teisėjas, neįsigilinęs į aplinkybes? Paprastai dramos teatrui tinkantys klausimai neįsivaizduojami muzikiniame kūrinyje. “Veroniką” gali analizuoti vieno ar kito žanro sistemoje. Vaitkus kartu su choreografe Agnija Šeiko šiam muzikiniam kūriniui suteikė ne tik lengvumo, bet ir dinamikos. Dingo sunkiasvoriai, dirbtiniai chorų junginiai, nors kartais dar buvo juntama vieno ar kito personažo judesių įtampa, muzikai alsuojant visai kitu ritmu. Bet šie sunkumai neišvengiami tokio pobūdžio spektaklyje. Juk atvirkščias variantas - kad šokėjai uždainuotų - apskritai neįmanomas.
Šiuo požiūriu Onos Kolobovaitės Veronika - tobulas personažas. Dainininkė tarytum sukurta G.Kuprevičiaus parašytai partijai. Be to, artistės plastika tokia organiška ir prasminga, jog net nejuntamos ribos tarp to, kas “nuo jos”, o kas - padiktuota. Pagrindinė vaidmens atlikėja su tokia meile ir jausmu išgyveno Veronikos dramą, kad daugelis žiūrovų braukė ašaras.
O.Kolobovaitė nustebino vaidmens vientisumu ir nuosekliu judėjimu link finalo. Ji neforsavo, nors buvo aplinkybių, kada nesinchroniškai judėdamos ar šokinėdamos dvasios ar kaimo bobelės sujaukdavo kūrinio dinamiką. Dainininkės iš vėžių niekas neišmušė. Dėl to jai likti amžinai švytinčia dvasia nebuvo sunku.
Nors muzikinių kūrinių šiais laikais niekas ilgai nestato, Klaipėdos muzikinio teatro “Veronika” išsiskyrė muzikine kultūra. Muzikos vadovo ir dirigento Vytauto Lukočiaus ir chormeisterio Vladimiro Konstantinovo darbas buvo matomas per visą spektaklį.
Paskendę mėlyje
Nustebino šio teatro techninės galimybės. Iki šiol matyti spektakliai išduodavo vidutinę šio teatro techninę būklę. Šiuo požiūriu “Veronika” pasirodė labai polifoniška, visi scenos segmentai judėjo jautriai, sukurdami teatrinę paslaptį. Scenografas Artūras Šimonis spektaklyje naudoja mėlyną foną, minimalistines detales. Šį kartą, sekdamas veiksmo dramaturgiją ir drauge ją kurdamas, jis sceną padalijo į plokštumas, kurios keitėsi dėl įvairiai apšviestų ir įvairiu greičiu judančių rėmų ir horizontalių. Kintantys mėlyni atspalviai padėjo sukurti spektaklio lyrines scenas, Veronikos jausmų pasaulį, įprasmino amžino Paskenduolės ežero gelmes, o finalinėse scenose - pomirtinės dangiškos šviesos karalystę.
Su didžiule įtaiga ir energija praėjusi “Veronikos” premjera leidžia manyti, kad klaipėdiečiai šį spektaklį mylės ir puoselės. Tai nebus pliuso ženklas, kurį daugelis teatrų pasideda, statydami nacionalinius veikalus. Tai įtaigus, jaudinantis kūrinys, sukurtas iš mūsų kūno ir kraujo.
Daiva ŠABASEVIČIENĖ
