Vieni senoviniai Velykų papročiai pasiekė ir mūsų dienas, kiti amžiams pasitraukė į nebūtį. Šiais laikais Velykos daug kur yra įgijusios pasaulietinį ir net komercinį atspalvį. Vis dėlto krikščioniškose šalyse tai labai džiugi ir šilta pavasario šventė.
Lenkijoje velykinės apeigos labai panašios į mūsų, lietuvių. Rengiamos šventinės procesijos, skamba bažnyčių varpai, jiems atliepia altoriaus berniukų varpeliai, oras pakvimpa smilkalais, giedamos giesmės, prasideda šv. Velykų mišios. Po mišių tikintieji skuba namo velykinių pusryčių, išsiilgtų per ilgą pasninkavimo laikotarpį. Prieš pusryčius šeimos nariai dalijasi kiaušiniais, linki vieni kitiems sėkmės.
Slovakijoje į bažnyčią pašventinti nešamos gana didelės pintinės su velykiniais valgiais. Jose, be kiaušinių, būtinai turi būti įdėta specialiai iškeptos velykinės duonos, velykinio pyrago arba sūrio. Visa ši pintinė, palaiminta parapijos kunigo, pastatoma ant stalo.
Italijoje per Velykas kepama paprasta saldi duona, tačiau jos kepalas įgauna zuikio, viščiuko ar lėlės pavidalą. Šioje duonoje įkepamas kiaušinis. Kepant duoną būtinai turi dalyvauti visa šeima. Iškepta duona nešama pašventinti į bažnyčią, o ryte dovanojama draugams ir giminėms.
Vokietijoje tikima, jog velykinės apeigos padeda sulaukti gausesnio derliaus. Todėl vokiečių kaimuose velykmečiu galima išvysti ant medžių kabančius kiaušinius. Tiesa, prieš tai jų turinys pro skylutę išvarvinamas į dubenį ir panaudojamas specialiam velykiniam pyragui kepti, o į lukštą pripilama vandens.
Vokietijoje 1500 metais atsirado ir kitas garsus Velykų simbolis - zuikis. Tuomet daugelyje Vokietijos žemių buvo tikima, kad zuikis naktį prieš Velykas atneša ir dovanoja žmonėms gražiausių margučių krepšelį. Iš Vokietijos šis simbolis nukeliavo ir į Ameriką.
Zuikis laikomas Velykų simboliu, nes siejamas su derlingumu ir gamtos atgimimu pavasarį, taip pat pagonių švente Eastre. Anglosaksai garbindavo deivę Easter, iš čia kilęs ir angliškas Velykų pavadinimas Easter. Deivei buvo aukojama žemiška dovana - triušis. Zuikis buvo laikomas vaisingumo simboliu dar prieš krikščionybę.
Lietuvoje labiau už zuikį populiarus avinėlis - ryškus Kristaus simbolis, žinomas nuo VII amžiaus. Nuo IX amžiaus per Velykas pagrindinis popiežiaus valgis buvo keptas ėriukas. Tradicinis ėriuko kepsnys buvo populiarus tarp visų Europos tikinčiųjų. Mažas avinėlių figūrėles tikintieji gamindavo iš sviesto, tešlos ir cukraus.
Šiaurės Amerikoje ir kai kuriuose šiltuosiuose kraštuose Velykų simboliu laikoma baltoji lelija. Ši gėlė dėl savo žiedų baltumo ir subtilumo dar ankstyvaisiais krikščionybės metais būdavo sutapatinama su apsivalymu, atgimimu, nes ten, kur šilta, ji pražysdavo kaip tik per Velykas.
Olandijoje per Velykas gamtos galioms sužadinti populiaru gamtoje rengti vaidinimus, išpuošti gėlėmis ir kitais augalais stulpus, taip pat deginti laužus. Triukšmingai "žadinti žolę" velykmečiu populiaru ir Austrijoje. Čia šventinę naktį kai kurių kaimų vyrai išjoja į laukus, gano arklius po jauną žolę, parneša jos namo. Jauna žolyte ir gėlytėmis austrai papuošia savo velykinį stalą. Na, o Didįjį šeštadienį šioje šalyje priimta prieš bažnyčias užkurti didelius laužus ir sukūrenti jų liepsnose senus sutrūnijusius kapinių kryžius. Jeigu jų nesama, į laužą metamos devynių rūšių medžių malkos.
Jungtinėje Karalystėje kaimų berniukai ir vyrai prieš Prisikėlimo rytą vaikšto po namus, vaidina Evangelijos sceneles ir už tai gauna dažytų kiaušinių bei pinigų. Šioje šalyje per Velykas būtinai kepamos kryžiaus ženklu dekoruotos bandelės. Jose įspaustas kryžius simbolizuoja aukos nukryžiavimą, todėl britai tiki, kad šios bandelės apsaugos namus nuo blogio. Anksčiau po Didžiojo penktadienio britai jas pakabindavo kaip amuletą savo namuose. Tačiau šiuo metu kai kuriose šalies vietose šis paprotys jau baigia išnykti, užtat bandelės tebekepamos. Žvejai ir dabar jas ilgai laiko laivuose, tikėdami, jog apsaugos juos nuo nelaimių.
Kiek kitaip Velykas švenčia krikščionišką stačiatikių tikėjimą išpažįstantys europiečiai. Štai Bulgarijos stačiatikiai ima dažyti kiaušinius Didįjį ketvirtadienį. Daugelyje šeimų kiaušiniai ne tik nudažomi, bet ir išpaišomi įvairiausiais raštais, peizažais, paveikslėliais, ant jų užrašoma įvairių posakių. Kartais ant įvairiaspalvių kiaušinių dar priklijuojama papuošimų iš auksinės ir sidabrinės folijos. Tačiau eidami į cerkvę klausytis Evangelijos skaitymų žmonės pasiima tik po vieną kiaušinį - būtinai raudoną.
Makedonijoje per Velykas pašventinti kiaušiniai sudeginami vynuogyne tam, kad Dievas apsaugotų vynuoges ir jos duotų gerą derlių. Didįjį penktadienį kiekviena šeima perka naują molinį indą margučiams susidėti.
Kipre vieną ar dvi dienas prieš Velykas kiekviena krikščionių šeima siunčia lauktuvių savo draugams turkams, žinoma, jei tokių turi. Paprastai tai būna kepalas duonos ir 10-15 raudonų kiaušinių. Negavusieji šių lauktuvių pasijustų įžeisti. Asmuo, atvežęs šią dovaną, paprastai gauna šiek tiek pinigų. Šventėms kepama speciali duonelė vaikams, ji ir puošiama vaikiškai. Neseniai dar buvo laikomasi tradicijos kiekvienam išeinančiam svečiui duoti po kiaušinį. Dabar jie dalijami tik vaikams, o šie, daužydami kiaušinius, varžosi, kurio yra stipriausias. Stipriausiojo savininkas gauna prizą.
Kroatijoje visose parduotuvėse pardavinėjami velykiniai kiaušiniai. Jų būna pačių įvairiausių: paauksuotų, pasidabruotų, medinių, marmurinių, vaškinių, stiklinių, su siurprizais. Noriai perkamai ir cukruoti bei šokoladiniai kiaušiniai. Šioje šalyje plačiai paplitę specialūs velykiniai papuošalai: ant sidabrinės ar auksinės grandinėlės kabo mažutis kiaušinukas, išdabintas emale, perlamutru, brangiaisiais akmenimis.
Graikai dalį per Velykas pašventintų kiaušinių saugo visus metus. Jie įsitikinę, jog tokie kiaušiniai padeda meilėje, apsaugo namus nuo gaisrų, o žmones ir gyvulius nuo įvairių ligų.
Danutė Kurmilavičiūtė
