Deja, patikekit vaikas gali rupeti be galo ir vistiek kartais nemoketi isreiksti savo emociju, jusu zodziais buti agresyviu. Kas to nepatyre niekad nesupras. Zmones galetumet parodyti daugiau supratingumo, ne visi vienodi ir ne visi idealus, bet vistiek musu vaikai.

Tokius komentarus paskaicius verkt norisi. Juk jie tik mazi vaikai !!! Ka tai mamytei daryt, namuose ja pririsus laikyt. Ir kaip jums negeda kita moteri sterva vadinti vien del to kad vaika problemini turi!

Jau labiau nusisneketi turbut neimanoma :)

vasara grupes sujungtos,tai teko dirbti su 32 vaikais.Pameginkit tiek vaiku suziureti!O ka daryt?

Kiekviena situacija yra individuali. Kiekviena mama savo vaikui nori ir linki tik geriausio. Taciau nebutinai kas tinka vienu atveju, butinai tiks kitu atveju. Neuztenka pasakyti dirbk dirbk ir dar karta dirbk.. Reikia atsizvelgti i konteksta.
Kas liecia darzelius - grupes yra dideles ir tikrai aukletojoms sunku suvaldyti visus ar suziureti kas ka daro. kaip ten bebutu vaikams reikia vaiku, kad jie socializuotusi, o ne augtu senom galvom.

Aciu uz linkejimus Daiva.Mano dukra pradejo kalbeti sakiniais tik 4 metuku,iki 3 metu ji augo namuose su manim.Kad ir kaip besistengiau,kad ir kiek knygu perskaiciau,mums sekesi labai sunkiai.Buvo patarta leisti i darzeli buti su vaikais.Is pradziu viskas sekesi gerai,kol del kalbos velavimo neatsirado kitu pasekmiu.Agresija.Mergaitei buvo paaiskinta,kad kitu skriausti negalima.Viskas baigesi tuo,kad ji pradejo save zaloti.Sunkiai sekesi isreiksti emocijas.As kaip ir jus,atsidaviau visa savo vaiko labui ir kitu gerovei.Naudojam daugybe specialiu zaidimu,stengimes daugybe darbu nuveikti kartu.Taciau,ji taip pat nori zaisti su savo bendraamziais.As to uzdrausti jei negaliu.Tiesiog sirdis dziaugiasi,kai girdziu,kaip mano mazoji ciauska.
Mane papiktino Jusu nuomone,kad tevai turedami vaikus su tokiais sutrikimais nieko nedaro.Sedi rankas sudeje ir laukia kol kas ka padarys.Tai netiesa,tiesiog visur yra susiduriama su biurokratija ir atmestinu poziuriu i tokias situacijas.
Pagarba Jums,Daiva,kad sugebejot tiek padeti savo dukrai.Galetumet savo patirtimi pasidalinti mamu portaluose.Tai daug kam padetu.
Sekmes Jusu dukrai ir Jums

to GENYS
Nesu profesionali vaikų psichologijos ar pedagogikos specialistė, nors savo darbe su jais susiduriu kasdien. Ir būtent dėl ilgametės patirties galiu teigti, kad vaikai - mūsų pačių, suaugusiųjų, "veidrodis" ( kad ir kaip tai Jums nepatiktų).
Ir vaikų aš turiu, tiksliau- vieną dukrą. Ji jau didelė ir savarankiška, pernai baigė universitetą. Bet nič nieko dar nespėjau pamiršti apie tai, kas buvo, kai ji buvo mažutė...Nors negyvenom nei lengvai, nei prabangiai, bet neįsivaizdavau, kaip galėčiau savo kūdikį atplėšti nuo savęs, kaip ją auklės kažkokie svetimi žmonės, todėl darželių paslaugų atsisakėm kategoriškai. Buvau jauna ir "žalia", bet supratau viena- vaiką turiu užaugint ne sau, o pasauliui. Tais laikai dar nebuvo visagalio interneto, teko lakstyti po knygynus, pirkaliotis viską, ką tik užtiksiu apie vaikų pedagogiką ir psichologiją. Žinoma, prisipirkau ir beverčio šlamšto, bet taip pat susipažinau ir su tokiom rimtom sistemom kaip Montesori, Valdorfas..."Įjungiau" savo motinišką instinktą ir nuojautą ( nes juk tai NIEKUOMET neklaidinga), išsitraukiau iš visų sistemų tai, kas buvo naudingiausia mano kūdikiui ir dirbau...dirbau..dirbau.
Kai mano dukrytei buvo treji, dėl pernelyg spartaus psichologinio vystymosi, ženkliai lenkusio fizinę raidą, prasidėjo kalbos sutrikimas- ji ėmė mikčioti. Dar vėliau atsirado su tuo susiję veido traukuliai. Gydytojai prirašė labai stipriu vaistų nuo nervų ir įspėjo, kad nesėkmingo gydymo atveju yra grėsmė, kad mergaitė liks nebylė. Todėl teko lankytis ir pas psichologus, ir pas logopedus. Ir valdiškai, ir privačiai. Nes niekad nepasitikėjau viena nuomone, norėjos išgirst įvairių. Tik vieną dalyką tvirtino absoliučiai visi- jei noriu, kad mano vaikas pasveiktų, turiu su juo dirbti PATI. Ir ne tada, kai turiu ūpą ar norą, o sistemingai kasdien, visada ir visur, kada ir kur su ja bebendraučiau.Teko išmokt pažaboti savo emocijas, tingulį, ne visada tinkamą vaikui tam tikros situacijos vertinimą ir kasdien bendraut su savo dukra ne tiesiog šiaip, o GYDANČIAI...( šiai dienai ji yra baigus lietuvių filologiją, taip kad su kalba ir minčių dėstymu jai daugiau nei gerai).
Tikrai negalvojau, kad Jūsų šeima asociali. Tiesiog skausmingai suregavau į Jūsų bėdą, kuri man priminė, kad ir mano vaiką kažkada ne visi lengvai suprato, nors ir dėl kitų priežąsčių. Savo kailiu patyriau, kad intensyvus, bet ne bet koks, o tik KOKYBIŠKAS bendravimas su mūsų vaikais gydo visas jų nepageidautinas psichines būsenas. Ir niekas, nė geriausi specialistai nepadės mūsų vaikams tiek, kiek padėti jiems galime mes- tėvai, nes tai yra tiesiog GAMTA ir IŠLIKIMO INSTINKTAI.
Mažiau pykčio ir sėkmės sveikstant!

laisvaslaikrastis.lt/

geisha, jus tikrai nesamones kalbat ir ka tai auletojai padarytumet??? Juk to besikandziojoncio vaiko ji primusti negali tai ka jai daryt??? Ji uz rankos visa diena laikyt, o tai kas kitus 19 vaiku priziures??? Gal geriau logiskai pamastyk, o tada rasyk tokias nesamones...

Prie to, kad tu agresyviu vaiku neveda i atskiras grupes ir neturi psichologu, o jus aukletoja visu nesuziures tokiu kvailiuku pusantru metu...