Itin problemiški paaugliai tampa destruktyvūs arba visai „išstumia“ savo agresiją – tokie vaikai labai „patogūs“ tėvams, bet pasipriešinimas niekur nedingsta, tiesiog jis pasireiškia vėliau. Ar nusivylusiam paaugliui gali grėsti savižudybė, galime nustatyti, įvertindami jo šeimą – tam tikro tipo šeimose savižudybės įvyksta dažniausiai.
Pirmoje grupėje yra šeimos su daugybinėmis problemomis – tai mirtys, ligos, skyrybos. Šeimos nariai išgyvena stiprias neigiamas emocijas, vaikais nesirūpinama, o vienas iš vaikų paprastai tampa auka, ant kurios tėvai „išpila“ neigiamas emocijas.
Antra šeimų grupė – šeimos, kuriose vienas iš vaikų yra nenorimas ir atstumiamas. Atstūmimas gali pasireikšti emocijų keitimusi tarp meilės ir neapykantos, nuolatiniu vaiko ignoravimu. Pavyzdžiui, vaikui aiškiai sakoma: „Gaila, kad tu gimei. Kol tavęs nebuvo, viskas buvo gerai“.
Trečia grupė – šeimos, kurios stengiasi atskirti vaikus nuo aplinkinio pasaulio, kelia griežtus reikalavimus, bet nesuteikia jokios meilės ir šilumos. „Kai grįžtu iš miesto namo, aš turiu skambinti telefonu mamai, sakydama: ar įleisi mane į namus, aš pavėlavau pusę valandos? Vieną kartą ir neįleido, prasėdėjome su draugu visą naktį jo mašinoje pasišildydami.“
Ketvirtas šeimų tipas – visi teigiami vaiko ryšiai su tėvais priklauso nuo vaiko laimėjimų, todėl net mažytė nesėkmė sukelia vaikui baisų stresą. „Sūnus nuo 5 metų groja fortepijonu pas garsų meistrą, tampa daugelio konkursų laureatu, mokosi vien 10-tukais ir neturi jokio laisvalaikio. Bet 10 klasėje jam prasideda rankos atrofija. Jis nustoja miegoti, pakliūna į psichiatrinę ligoninę po bandymo nusižudyti. Grįžęs iš ligoninės jis tik sėdi namie ir sprendžia rebusus, jau trys metai kaip negalėdamas baigti mokyklos.“
Dažnai tėvai įsivaizduoja žiną, ką jaučia jų vaikas – pavyzdžiui, stebi jį, ieškodami blogio požymių. Kai klausiame paauglį apie jo jausmus, jis dažnai atsako: „ Nežinau“. Kodėl? Kai kurie žmonės ir užaugę bijo parodyti blogus jausmus, kadangi vaikystėje įprato slėpti juos nuo tėvų, bijodami bausmės. Labiausiai paauglys dėkingas tiems suaugusiems, kurie bando atspėti, ką jis jaučia. Svarbiausia, ko reikia išmokti – tai atsiminti savo paauglystę: tolimą nerimą, nuoskaudas, brangiai „perkamą“ meilę. Taip pat labai svarbu suvokti paauglį kaip besikeičiantį žmogų. Pagalvokime apie save – kokių savybių mes stokojome paauglystėje, o po to įgijome?
Paauglystės atgarsiai ilgam išlieka mumyse. Tai polinkis nuolat sakyti „ne“, per didelė priklausomybė nuo artimųjų, noras šokiruoti kitus, liguistas susirūpinimas išvaizda, noras sužavėti kuo daugiau vyrų/moterų ir dar daug kitų problemų. Retas suaugęs paauglystę „išaugo“ visiškai, todėl paauglių elgesys mus taip stipriai veikia.
Bręstančio žmogaus gyvenime svarbiausią vietą užima bendraamžiai. Tačiau neįkainojamas yra ir pačių artimiausių žmonių, t.y. tėvų, geranoriškas palaikymas, laiku pasiūlyta pagalba, pagaliau tikėjimas paauglio, kaip asmens, reikšmingumu. Suaugusieji privalo suvokti, kad jų vaikas gerokai paaugo ir tapo svarbiu bei vertingu pagalbininku atliekant tam tikrus darbus.
Kokios užduotys turėtų būti skiriamos bręstančiam vaikui? Gerai mokytis, susitvarkyti kambarį, mokytis valdyti emocijas, stengtis būti mandagiam, nekelti tono supykus, o kalbėti apie savo rūpesčius, reikalui esant padėti tėvams apsipirkti, išėjus su draugais grįžti sutartu laiku, vėluojant paskambinti. Ir jei paauglys reikalauja vis daugiau savarankiškumo, šiais darbais jis turi jo nusipelnyti.
Tarpusavio pasitikėjimas nenukrinta iš dangaus. Jis kuriamas tik laikantis nustatytų šeimos taisyklių.
Bendraujant su paaugliu svarbu suvokti, kokios pozicijos laikotės. Suprasti paauglį – vadinasi, pažvelgti į kylančius rūpesčius jo akimis. Tuomet jis lengviau pasiduos veikiamas, bus imlesnis pagalbai. Svarbu išryškinti geras vaiko savybes, o ne kovoti su jo trūkumais.
Kai tėvai stengiasi vaiką suprasti ir priimti tokį, koks jis yra, paauglys lengviau įsisąmonina, kad gera atmosfera šeimoje priklauso ir nuo jo.
Irena Ščiglienė – Melisa
