Paauglystė – kritinis amžiaus tarpsnis. Tai saviraiškos laisvės ir savęs ieškojimo metas. Apie paauglių problemas prirašyta daugybė straipsnių, šia tema patarimus tėvams dalija psichologai ir pedagogai. Paaugliai bando spręsti savęs pažinimo problemą. Psichologiniu požiūriu šis amžiaus tarpsnis yra vienas sudėtingiausių, prieštaringiausių ir įdomiausių.
Paauglystė – tai pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį. Nuo žaidimų ir nerūpestingo gyvenimo tenka pereiti prie atsakomybės, savarankiškumo, pareigų. Paauglystės amžiaus ribos yra labai sąlygiškos, dažniausiai tarp 12 – 18 metų. Šiuo periodu vyksta visapusiškas paauglio vystimasis.
Šiame kitimo procese svarbų vaidmenį atlieka vyraujanti vaiko veikla, naujas tos veiklos turinys, nauji santykiai su suaugusiais, naujos protinės išgalės perdirbti gautą patyrimą.
Paauglio poreikiai artėja prie suaugusiojo poreikių, bet jie vis dar tebėra „pereinamojo laikotarpio“ vaikai. Jie nėra jauni suaugusieji. Jų poreikiai, net ir emociniai, yra vaikiški.
Vaikystėje jautęs stabilumą, ramybę, džiaugsmą, kurį puoselėjo tėtis ir mama, paauglys pagaliau susiduria su realybe. Jo tėvai, pasirodo, tokie, kaip ir kiti. Dingsta iliuzija, prasideda nusivylimas, dažniausiai prasiveržiąs susierzinimu ir apmaudu.
Visada šeimoje atsiranda situacija, kada tėvai pasielgia ne taip kaip norėtų vaikas ir tai pastumia jį protestuoti prieš tėvus, išsakyti savo susierzinimą, nusivylimą, jog jo niekas nesupranta, nemyli.
Suaugusiųjų pasaulis − iššūkis vaikams ir, be abejonės, jų tėvams. Šis perėjimas vaikams reiškia atsiskyrimą nuo tėvų ir tapsmą nepriklausomais suaugusiais žmonėmis.
Tai tampa kovos tarp vaikų ir jų tėvų priežastimi, kurią stiprina taisyklių laužymas, vertybių sistemų neatitikimai. Dalis kaltės dėl paauglių emocinio nestabilumo tenka hormonams, tačiau dar didesnė – bandymas susitvarkyti su greitai kintančiu ir komplikuotu socialiniu gyvenimu.
Paaugliai mano esą visatos centras, visi juos stebi, todėl atsiranda nesaugumo jausmas. Jie išgyvena emocinius pokyčius, kurie juos gąsdina. Jie jaučiasi izoliuoti, nes yra jau ir ne vaikai, bet dar ir ne suaugę, todėl nežino, kuriam pasauliui tinka.
Brendimo laikotarpiu vaikas jaučiasi labai nelaimingas, niekieno nesuprastas, todėl vienišas; jis labai stengiasi patikti priešingai lyčiai, nori išsiskirti iš bendraamžių, nori, kad jį pastebėtų, pagirtų.
Dažniausiai, vaikystėje šis būna giriamas perdėtai ir nepelnytai: „kaip gražiai nupiešei, kaip gražiai padainavai“. Tačiau, paauglio nepelnytai niekas nebepagiria ir šis jaučiasi neįvertintas.
Iš tikrųjų jis skaudžiai išgyvena savo nesėkmes, dažnai pradeda nepasitikėti savo jėgomis ir lygindamasis su kitais nuvertina save. Tačiau šią savo išgyvenimų gamą jis stengiasi paslėpti nuo kitų.
Iš pažiūros jis gali atrodyti puikus pirmūnas, kruopštus vidutiniokas, pareigingas ir paklusnus mokinukas, o gal visų mokytojų linksniuojamas neklaužada. Tačiau vidinė sumaištis neleidžia jam rasti dvasinės pusiausvyros.
Daugelis paauglių nėra patenkinti savo išvaizda, o akiplėšiškumas ir nekultūringas elgesys dažniausiai būna gynybos skydas nuo moralizuojančio mokytojo, nuo tėvų, nepastebinčių paauglio pastangų, pasiekimų (nors ir mažų).
Paauglystėje atsiranda naujų interesų, jie pasidaro nepastovūs ir netvirti. Paaugliui kyla noras nuodugniau pažinti pasaulio reiškinius ir tas gyvenimo sritis, kurių neaprėpia mokyklos programa, todėl jo interesai ima nebesutapti su mokykla. Šis ieško savęs.
Kai kurie mokiniai pradeda prasčiau mokytis, nebesiruošia pamokoms. Nusižengia mokyklos reikalavimams, taip skatindamas neigiamą visuomenės požiūrį į jį.
Tuo tarpu dėl įvairių priežasčių kylantys konfliktai tampa per dideliu neigiamu krūviu besiformuojančiai asmenybei. Nuolatiniai barimai, bausmės, varžymai kelia natūralų priešinimąsi.
Tokiomis sąlygomis paauglys ima nebepasitikėti savo artimiausiais žmonėmis, nepasakoja jiems savo nuoskaudų, negali pasiguosti sunkiais išgyvenimais mokykloje.
Gilinimasis į įvairias veiklos sritis turtina vaiko pažinimą, lavina mokėjimą ir patikrina jo sugebėjimus, padeda rasti save.
Tariamasis vaiko blaškymasis šiuo gyvenimo tarpsniu, leidžia jam visapusiškai išbandyti savo ketinimus. Jo negali patenkinti vien pamokos, jis ieško ir kitų kelių savęs realizavimui.
Vaiko interesai ir siekimai ne visada sutampa su suaugusiųjų siūloma veiklos kryptimi. Tėvai ir mokytojai domisi, kaip paauglys mokosi, bet jiems per mažai rūpi, kas vyksta jo vidiniame pasaulyje, koks jo turinys ir kaip jis formuojasi.
Paaugliai ima reikalauti, kad kiti pripažintų jo teisę laisvai reikšti savo pažiūras, rinktis draugus, leisti su jais laiką ir t.t... Ši kova, dėl savo teisių užtikrinimo šeimoje ir mokykloje, trunka ilgesnį laiką, kol iš tikrųjų pripažįstama, kad paauglys tampa pakankamai subrendusiu ir jo nuomonė – svarbi.
Girdėdamas nuolatinę kritiką, paauglys jaučiasi pažemintas ir mano, kad jis − blogesnis, nei kiti. Šiame amžiaus periode paaugliui labai svarbu, kad jį išklausytų ir atsižvelgtų į jo nuomonę. Išrėžti paaugliui: „Tu to nedarysi, nes tai – blogai“ neišeina, jis nebe 3 metų vaikas, kuriam mama sako „mesk, nes čia fūūū...“. Paauglys ateina į suaugusiųjų pasaulį ir jis nori paaiškinimų!
Irena Ščiglienė - Melisa
