Nuo senų senovės apie studentų bendrabučius ir gyvenimą juose sklando begalė gandų bei nuomonių. Vieni jų teigia, kaip smagu taip studentiškai gyventi, kiti – koks vargas laukia pasirinkusiųjų šią gyvenamąją vietą. Tiesa ta, kad tokius gandus dažnai išgirstame iš žmonių, su bendrabučiu net neturėjusių nieko bendra. O kaipgi yra iš tiesų, galime pamatyti tik ten pagyvenę.
Gyvenimo sąlygos: ką randi – tas tavo, arba „pasidaryk pats“
Atsikraustę į bendrabutį pirmakursiai paprastai gauna trivietį kambarėlį, kuriame dažniausiai puikuojasi spinta, o visa kita – laimės dalykas. Lovos, stalai, šaldytuvai ir kita buitinė technika nekliudomai „migruoja“ bendrabučio patalpose. Taip pat daug ką tenka ir atsivežti. Kur kas labiau pasiseka, jei esi apgyvendinamas su jau senokai gyvenančiu žmogumi. Tuomet gali rasti beveik viską. Tačiau taip pasiseka mažai kam. Na bet, kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Kartu su tokiais pat naujokais gali pradėti kurtis sau jaukią aplinką, kuriai nevadovaus jau savo susikurtame pasaulėlyje įpratęs gyventi vyresnėlis kolega.
O išradingumu studentai tikrai pasižymi. Štai teko girdėti apie kambarį, kur dvi geležines lovas vaikinai buvo susivirinę į vieną – dviaukštę. Ir argi nepraktiška ten, kur nuolat trūksta vietos? Atmetant galimybę, kad baimė būti užgriūtam taip gali ir neleisti pasimėgauti ramiu miegu.
O štai kiti vaikinukai vietoje merginų kambaryje įprastų knygų lentynų, ant sienos buvo pasikabinę... muzikos kolonėles. Na tokias, kad lentynoms vietos nebeliko. Užuojauta kaimynams...
Arba štai geras pavyzdys doktorantas archeologas savo kambaryje turintis du akvariumus. Du tai du, bet kokio didumo! Vieno jų vietoje tikrų tikriausiai galėtum pastatyti stalą ar spintelę, o kitas ant stalo užima tiek vietos, kad, pasidėjus nešiojamąjį kompiuterį, daugiau ten netilptų niekas. O kur dar visi kyšantys vamzdeliai ir nuolat burbiantis burbuliatorius... Turbūt vis tiek išlieka klausimas, kodėl jie yra du? Ogi todėl, kad iš didžiojo akvariumo atsivestas mailius išgriebiamas ir perkeliamas auginti į mažesnįjį. Štai kur esmė.
Gyvenimas drauge
Ne paslaptis, kad gyvendami bendrabutyje vienatvės turbūt tikrai nepajusime – juk aplinkui nuolat zuja vienas ar du kartu gyvenantys žmonės, o į svečius dažnai taikosi užsukti ir kompanijos ieškantys ar skaniai pavalgyt norintys kaimynai. Puiku, jei esi atviras naujoms pažintims ir bendravimui, net šiokiam tokiam chaosui, jei ne – vargas. Priprasi, turėsi ieškotis kito kambario arba išsikraustyti iš bendrabučio. Patirtis rodo, kad dažniausiai priprantama.
Kur kas lengviau gyventi tada, kai su savo kambariokais sutari labai gerai. Kai nevargina trintis, barniai ar kiti nemalonumai, į savo kambarėlį grįžti norisi visada. Tačiau tai priklauso tik nuo tarpusavio sutarimo.
Ir vėl keptos bulvės? O gal koldūnai?
Nebūtinai, jei turi laiko, noro ir pakankamai pinigų, bet, ko gero, dažniausiai. Juk tai greičiausias ir pigiausias būdas „užkimšti skrandį“. Kur kas blogiau, jei išalkęs skubi į virtuvę gaminti, o ten jau visa viryklė apkrauta kunkuliuojančiais puodais, kurių turinys dar labiau erzina uoslę. Pastebima tai, kad dauguma studentų valgo bemaž vieną kartą per dieną ir dažniausiai vakare, tad tokio „piko“ metu gali tekti patykoti prie virtuvės, kad niekas neužimtų vietos ruošiamam gardumynui. Na o jei jau taip nutiko – eiti ieškoti vietos kitur arba laukti...
Bet tokie valgymo įpročiai – tik „minios“ sindromas. Tarp bendrabučio gyventojų, žinoma, yra ir tokių, kurie visuomet valgo bent tris kartus per dieną, gamina patys ir į virtuvę eina net su prijuoste. Na gerai jau gerai.... tokių gal vos keletas.
Namuose buvau...
„per Velykas“ – įprastiniu tonu išpyškino antrakursė fux'ei spalio mėnesį kartu stoviniuojant virtuvėje prie viryklės, - „dabar per Kalėdas žadu važiuoti“. Stulbinantis pareiškimas vos keletą savaičių studijuojančiai ir bemaž 200 kilometrų atvykusiai pirmakursei, kuri kiekvieną savaitgalį tekina skuba namo.
Tiesa ta, kad savaitgaliais bendrabučiai gerokai ištuštėja, tačiau tie, kurie juose lieka, paparastai šią vietą apleidžia retai. Vyresniųjų kursų kolegos namo važiuoja dažniausiai kas 3-4 savaites. Tik gyvenantys arti ten išskuba dažiau.
„Nebaliavoji“? Keistuolis
Baliai - festivaliai bendrabutyje dalykas dažnas. Čia galima atšvęsti bet ką: prirašymas, išrašymas, remontas, gimtadienis, vardadienis, ketvirtadienis, penktadienis, šeštadienis, stipendija, geras pažymys, blogas pažymys.... Viskas laistytina. O jei dar neseniai grįžai iš namų, tai ir pavaišinti turi kuo. Žinoma, nepamirškime budinčiosios (-ojo), kurie pasistengia atlikti savo pareigą sutramdyti įsismaginusius jaunuolius, na bent jau primena, kad prasidėjo poilsio laikas.
Taip gyvena didelė dalis studentų, tačiau vėlgi ne visi. Yra ir tokių, kurie laikosi šiokio tokio rėžimo: gulasi laiku, keliasi laiku, eina į (dėmesio) visas paskaitas, mokosi, nebaliavoja. Keistuoliai, kaip sakoma...
Ir, visgi, kodėl gera gyventi bendrabutyje?
Audrius, II kurso studentas:
„Bendrabutyje pigesnis pragyvenimas. Yra gyvenančių bendrakursių, todėl galima kartu ruoštis paskaitoms. O ir šiaip linksma, nes aplink vien bendraamžiai.“
Kristina, IV kurso studentė:
„Bendrabutyje gerai, nes supratęs, kad neturi druskos, gali jos pasiskolinti pas kaimyną. Prireikus užrašų ar kitų mokymosi priemonių visuomet gali kreiptis į kurso draugus. O jei kartais pasijunti vieniškas, bet kada gali užsukti pas ką nors paplepėti. Tiesa, ir piniginis klausimas svarbus: moki nedaug, o ir apie žmonių padėtį iš gyvenamosios vietos nenuspręsi – visi čia atrodo vienodi.“
Simona, II kurso studentė:
„Bendrabutis – kaip didelis skruzdėlynas. Tuo jis ir žavus. Čia dieną – naktį verda gyvenimas. Man patinka čia pat – ranka pasiekiami draugai. Jei reikia kompanijos ar paskaitų užrašų – belskis į kaimyno duris! Metus gyvenau bute, vėliau persikėliau į bendrabutį ir nesigailiu. Sakyčiau, net atsigavau, nes, kaip jau minėjau, gyvenimas tarp žmonių (čia neįmanoma būti vienam) priverčia keistis.“
Egidijus, keturis metus gyvenęs bendrabutyje:
„Bendrabutyje gyventi gera, nes čia linksma, aplink daug draugų, pažįstamų – visada gali kreiptis, jei iškyla klausimų ar pasipasakot nori. Be to, čia gyventi pigu. O šiaip bendrabutis yra studentiškos dvasios pamatas.“
Et tas studentiškas gyvenimas bendrabutyje... Visko aprašyti, ko gero, neįmanoma – prireiktų keleto knygų. O bendram įspūdžiui sudaryti – užtenka. Tik aišku viena: nepagyvenęs – nesuprasi. Todėl drąsiai galima teigti, kad bendrabutyje negyvenęs studentas, iš šio savo gyvenimo etapo neteko dalelės to, ką kiti vadina studentavimu.
