Šešiolikmetis Šiaulių J. Janonio gimnazijos dešimtokas Rytis Milkintas svajoja įkurti Angelų muziejų. Rytis ne tik yra sukaupęs 500 angelų kolekciją, bet ir pats juos drožia. Kuria ir Užgavėnių kaukes. Vaikinas sako, kad taip saugo tradicijas, nes jos tautai yra labai svarbios.
Atkeliauja iš viso pasaulio
Rytis atveria stiklines dureles, už kurių lentynose sutūpę šimtai angelų. Pirmąjį angelą Ryčiui padovanojo senelis. Šiandien ne taip ir lengva jį tarp daugybės angelų pastebėti. Į pagalbą atskuba Ryčio mama Daiva Milkintienė, bet angeliuką, davusį impulsą kolekcijai, pirmasis pamato Rytis.
Vaikinas į rankas paima dar vieną itin brangų angelėlį, atkeliavusį kolekcijos pradžioje: jį, savo šeimos relikviją, padovanojo buvusi mokytoja vienuolė.
Kolekcininkas šypsosi: dabar nelengva rasti angeliuką, kokio dar neturėtų.
Daug jų gauta dovanų, parvežta iš kelionių. Šeimos bičiuliai, giminaičiai žino apie Ryčio pomėgį ir nepamiršta papildyti kolekcijos.
Daugiausia kolekcijoje — angelų statulėlių. Jos atkeliavo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Australijos, Portugalijos, Indijos, Italijos. Juodaodis angelas „atskriejo“ iš Ispanijos.
Rytis juos tvarkingai inventorizuoja: surašo, kada, iš kur angelas atkeliavo į kolekciją.
„Angeliukai traukia šiluma“, — šypsosi vaikinas. Mylimiausio kolekcijos angelo neturi — visi brangūs, kiekvienas turi savą istoriją.
Angelai padeda
Ant lentynų nutūpę ir paties Ryčio drožti angelai, ką tik grįžę iš parodos. Paskutinieji — linksmomis spalvomis išgražinti.
Šešiolikmetis yra išdrožęs apie pusšimtį angelų. Vieni liko namuose, kiti išskrido į giminių, pagalbininkų, geros valios žmonių namus.
„Man angelas — būtybė, turinti sparnus, skleidžianti gėrį“, — susimąsto Rytis.
Paklaustas, ar gyvenime teko pajausti angelo dovanojamą gėrį, Rytis nusišypso: „Manau, kad teko. Angelai padeda visur: ir moksluose, ir kiekvieną dieną, ir susiduriant su išbandymais“.
Gyvas medis
Drožinėja Rytis ketverius metus. Medžiu susidomėjo besimokydamas „Juventos“ progimnazijoje, paskatinimo sulaukė iš technologijų mokytojo tautodailininko Romo Ratkevičiaus.
„Medis rankose tampa šiltas, malonus. O po kiek laiko jam ir gyvybę suteiki“, — sako drožėjas, kurio rankose atgyja liepa ar ąžuolas.
Pirmieji išdrožti darbai — liaudiškos skrynutės. Jas išgražino liaudies motyvais ir ornamentais, kurių ieškojo knygose. Po dėžučių atėjo laikas angelams.
Graudžiausia drožėjui, kai medis skyla, o darbas būna jau beveik baigtas. O taip nutinka neretai.
Kur slepiasi stebuklas, kai iš paprastos pliauskos išnyra angelas? „Tiesiog daug darbo, daug pūslių, įsipjovimų“, — nusišypso Rytis.
Drožėjas jau yra surengęs keturias savo kūrybos parodas. Trys vyko J. Janonio gimnazijoje, viena — pradinėje Tėvo Benedikto Andruškos mokykloje, kurioje drožėjas mokėsi. Paskutine R. Milkinto paroda galėjo pasigrožėti 160-ojo J. Janonio gimnazijos jubiliejaus svečiai.
Drožia ir kaukes
Rytis kuria ne tik angelus. Vaikinas pakviečia į kitą kambarį, kur ant sienos kabo jo drožtos Užgavėnių kaukės. Abu su mama juokiasi: daug kas kaukėse atpažįsta save.
„Droždamas rinkausi klasikinius, tradicinius personažus: Kanapinį, Lašininį, Raganą, Velniuką. Stengiausi perteikti ne tik charakterį, bet ir atskleisti tradicijas. Domėjausi senaisiais papročiais, kad pavyktų perteikti Užgavėnių šventės niuansus“, — paaiškina Rytis.
Pats kaukių autorius nėra dažnas Užgavėnių šėlsmo dalyvis. Tik pernai, užsidėjęs savo kurtą kaukę su užmaukšlinta skrybėle, įsiliejo į persirengėlių gretas.
Svarbios tradicijos
„Man labai svarbios tradicijos, jas reikia stengtis išsaugoti. Kaukių irgi beveik niekas nebedaro. Nyksta švenčių papročiai, tautodailės šakos: drožyba, audimas, paprotiniai menai. Gal mokytojai nesudomina, gal šeimose nėra tradicijų“, — svarsto vaikinas.
Drožėjas yra bendravęs su senaisiais meistrais, stebėjo jų darbo techniką, procesą. Jaunųjų drožėjų nepažįsta, o tautodailininkų sąjungoje visi — gerokai vyresni.
„Galvoju po poros metų ir aš įstoti į tautodailininkų sąjungą“, — ateities planais pasidalija Rytis.
Vaikinas džiaugiasi, kad jo kelyje buvo ir yra mokytojų, kurie pastebėjo gabumus, paskatino, padėjo atsiskleisti: pirmoji mokytoja Ramutė Vedeckienė, vienuolė, tikybos mokytoja Regina Teresiūtė.
Krikšto tėvas sudomino šeimos istorija. Vaikinas pradėjo kaupti eksponatus, atskleidžiančius giminės tradicijas, tikėjimą, kasdieninį gyvenimą. Kolekcijoje — maldaknygės, dokumentai, rūsyje saugomos kraičio skrynios, įrankiai.
Rytis atverčia prosenelės maldaknygę, kuriai — apie 120 metų. Dar vienas įdomus eksponatas — nuosavybės dokumentas, datuotas 1847 metais. Teksto, parašyto senąja rusų kalba, perskaityti kol kas nepavyko.
Svajonėse — angelų muziejus
Paklaustas, ar turi bendraamžių bendraminčių, Rytis gūžteli pečiais: „Savo amžiaus nelabai“.
O ar turi svajonę? „Seniai svajoju įkurti Angelų muziejų. Mano svajonės pildosi, tad gal išsipildys ir ši“, — viliasi Rytis.
Artėjant Kalėdoms, vaikinas tiki: kolekcija pasipildys. D. Milkintienė neabejoja, kad sūnui dovanos angelą, nes Kalėdos be angelo — ne Kalėdos.
Živilė Kavaliauskaitė
