Naujienų portalui tv3.lt Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto doktorantė Lina Häll pažėrė įdomybių apie poilsį Palangoje tarpukariu – kai kurie dalykai nuo šiandienos skiriasi tarsi diena ir naktis, vis tik dalis dalykų išliko panašūs.
Aišku viena, kad Palanga jau nuo seno yra pamiltas kurortas. Tiesa, tarpukario metais, anot L. Häll, šalyje svarbiausi kurortai buvo du: Birštonas – sveikatinimo centras, o Palanga pasirinkta kaip tinkamiausia vieta turtingų miestiečių poilsiui ir pramogoms.
Tarpukariu Palanga tapdavo turtingųjų vasaros sostine
Pajūrio kurortui svarbus lūžio taškas buvo 1921 metai. Pasirašius Lietuvos–Latvijos sienos sutartis, Palanga oficialiai ir galutinai atiteko Lietuvai. Po šio reikšmingo įvykio valstybė pradėjo aktyvų investavimą į kurorto plėtrą – gerinta infrastruktūra, tiestos gatvės, plėstos poilsio paslaugos, tad nenuostabu, kad šis miestas tapo išskirtiniu traukos centru turtingiesiems.
„Amžininkų šaltiniuose atrandame pasakojimus, kad vasarą visas Kaunas ištuštėdavo: miestiečiai išvykdavo atostogauti į Palangą. Tai buvo prestižinė vieta, kur susitikdavo politikai, inteligentai, menininkai, karininkai, verslininkai.
Čia buvo galima ne tik pailsėti, bet ir užmegzti pažinčių, dalyvauti kultūriniame gyvenime. Palanga buvo svarbiausias Lietuvos pajūrio kurortas ir savotiška šalies vasaros sostinė“, – apibendrina pašnekovė.
Palanga visad buvo atvira visiems, vis dėlto, jei šiandien čia atvykti sau gali leisti kone kiekvienas, tarpukariu vyravusios kainos ne visiems buvo įkandamos. Kurorte rinkdavosi to meto grietinėlė, turtingųjų visuomenės sluoksnių atstovai: ministrai, ministerijų darbuotojai, kiti tarnautojai, taip pat karininkai, mokytojai, gydytojai, verslininkai.
„Tai, kad Palanga darbininkams ar ūkininkams buvo neprieinama, nulėmė ne tik kaina, bet ir atostogų trukmė ir sezoniškumas: darbininkai, priešingai nei tarnautojai, neturėjo tarpukariu įprastų 4–6 savaičių atostogų, geriausiu atveju pavykdavo pailsėti kelias dienas, o ūkininkams vasara būdavo didžiausias darbymetis“, – priežastis, kodėl Palanga buvo turtingųjų kurortas, dėstė L. Häll.
Galintys sau leisti atvykti poilsiauti į šį kurortą nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios neretai užsukdavo į Palangos autobusų stotį. Istorijos fakulteto doktorantė pasakoja, kad čia poilsiautojai galėjo ne tik sužinoti visą reikalingą informaciją apie kurorte teikiamas paslaugas – čia buvo vieta palikti bagažą saugojimui ir net išsinuomoti kambarį.
Nuo prabangių vilų iki nuomojamų kambarių – štai kur apsistodavo
Kalbant apie apsistojimo galimybes Palangoje, viskas priklausė nuo to, kiek žmogus galėjo sau leisti – vieni atostogas praleisdavo prabangoje, kiti paprastesnėje aplinkoje:
„Turtingesni svečiai apsistodavo vilose, pavyzdžiui, viloje „Jūratė“, arba viešbučiuose, vienas prabangiausių pasirinkimų buvo Palangos Kurhauzas, o kuklesnes pajamas turintys žmonės nuomodavosi kambarius pas vietinius gyventojus.“
Atvykstantieji ilsėtis pajūryje buvo svarbūs vietos gyventojams – pašnekovė pažymi, kad „daugelis palangiškių vasarą būtent iš kambarių nuomos gaudavo didžiąją metų pajamų dalį“.
Antano Smetonos atostogos priminė šiuolaikines darbostogas
Nors tarpukariu Palangoje čia buvo įprasta sutikti turtingųjų visuomenės sluoksnių atstovus, vieno žmogaus atvykimui ruoštasi išskirtinai kruopščiai – pašnekovė pasakoja, kad prezidento Antano Smetonos apsilankymams skirta daug dėmesio.
Ruošiantis jo atvykimui buvo „sustiprinama policijos apsauga, sutvarkomos gatvės, papuošiamas miesto centras, pasirūpinama prezidento vasaros rezidencija“. Vis dėlto, kaip priduria L. Häll, įprasto miesto gyvenimo tai nesutrikdydavo – jis vykdavo kaip vykęs.
Pats A. Smetona niekada nevengdavo išeiti į viešumą, pasivaikščioti parke, pajūriu, sudalyvauti renginiuose, o jo poilsį pajūryje VU Istorijos fakulteto doktorantė prilygina šiais laikais išpopuliarėjusioms darbostogoms.
„Tarpukario spaudoje buvo nuolat pranešama apie Prezidento veiklas ir iš šių pranešimų žinome, kad vasaros atostogas Palangoje jis nuolat derino su įvairiomis darbinėmis pareigomis – kaip valstybės pareigūnas dalyvaudavo visuomeninių organizacijų renginiuose, sakydavo kalbas, atidarydavo šventes ir kt.“, – detalizavo pašnekovė.
Atskiri paplūdimiai vyrams ir moterims bei griežtai nustatytos maudynių valandos
Jei galėtumėte laiku nusikelti atgal į tarpukario metus, Palangoje susidurtumėte ne tik su Prezidentu ar aukšto rango tarnautojais, bet ir su galiojančiomis taisyklėmis, kurios šiandien gali pasirodyti neįprastos.
Pavyzdžiui, gan ilgą laiką čia veikė išskirtinai tik atskiri moterų ir vyrų paplūdimiai. Istorikė sako, kad tik praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje atsirado ir išpopuliarėjo bendras paplūdimys, o šis aktualiausias buvo šeimoms ir jaunuoliams, ieškantiems pažinčių.
L. Häll atskleidžia ir dar vieną įdomybę – atsigaivinti jūros bangose žmonės galėjo tik nustatytu laiku, kitu metu paplūdimys buvo atviras, bet ne maudynėms.
„Neįprasta, kad buvo nustatytos maudymosi valandos: kasdien 8.00–16.00 val., kitu metu paplūdimiuose buvo galima tik pasivaikščioti“, – pasakoja ji, pridurdama, kad ir tada paplūdimiuose dirbo gelbėtojai.
Atostogautojai be kita ko galėjo užsisakyti ir pasinaudoti išskirtine pramoga: pasiplaukioti motorine valtimi, visgi pašnekovė prideda, kad tai būta brangaus malonumo – vienam žmogui už valandą pramoga kainavo 10 litų.
Jau nuo seno skundėsi Palangos persirengimo kabinomis ir tualetų trūkumu
Kita vertus, kai kurie dalykai populiariausiame Lietuvos pajūrio kurorte nepasikeitė – kaip ir dabar, taip ir tuomet į paplūdimius nebuvo galima vestis šunų.
Tiesa, nors toks draudimas galiojo, ši taisyklė neretai būdavo laužoma ir dažniausiai tai darydavo moterys. „Dažna miestietė atsiveždavo savo mylimą šuniuką“, – sako pašnekovė.
Pasirodo, ir problemos pajūrį kamavo tokios pačios, kaip šiandien – kritikos strėlės Palangai skriejo dėl dviejų pagrindinių dalykų:
„Kaip ir dabar, taip ir anksčiau Palangos paplūdimiams netrūko kritikos: pavyzdžiui, 1931 m. skųstasi prastomis persirengimo kabinomis ir tualetų stoka, dėl ko poilsiautojai gamtinius reikalus atlikinėdavo tiesiog jūroje.“
Pramogos – nuo koncertų iki kazino, grožio konkursų ir būrimo iš delno
Maudynių laikas buvo ribotas, tad atvykusiems reikėjo ieškoti kitų laiko praleidimo būdų. L. Häll pasakoja, kad poilsiautojų dienotvarkė buvo nusistovėjusi: pirma dienos pusė prabėgdavo paplūdimyje, popietes jie leisdavo Birutės parke, o vakarą užbaigdavo ant Palangos tilto palydėdami saulę.
Jau tada buvo galima užsukti į sporto aikštyną ar teniso aikštelę, vasarotojams netrūko ir įvairių pramogų.
Pavyzdžiui, kiekvieną vakarą Kurhauze grojo Hofmeklerio orkestras. Istorikės teigimu, ir į Palangą atvykę operos ar estrados atlikėjai, pavyzdžiui, Kipras Petrauskas ar Danielius Dolskis, nesibodėjo surengti viešų pasirodymų.
O štai ieškantys kitokių laiko praleidimo būdų galėjo užsukti į Palangoje jau tada veikusį kazino.
„Viena labiausiai reklamuojamų išskirtinių veiklų buvo šildomos jūros vandens vonios. Taip pat išskirčiau tokias netradicines pramogas kaip paplūdimio gražuolių ar kurorto karaliaus ir karalienės rinkimai, chiromantijos seansai (būrimas iš delno).
Apskritai Palangoje buvo galima rasti kone visas reikalingas paslaugas: dviračių ar automobilių nuomą, knygyną, parduotuves, siuvyklas ir kt.“, – sako VU Istorijos fakulteto doktorantė.
Kas įdomiausia istorikei ir kuo labiausiai pasikeitė Palanga?
Pasiteiravus, o kas pačiai istorikei to meto Palangoje atrodo įdomiausia ar netikėčiausia, L. Häll išskiria tarpukario spaudoje pastebimą besiformuojančios laisvalaikio kultūros ir atostogų kurorte fenomeno persipynimą su modernios moters gyvensenos kritika.
Anot jos, tokia kritika, kaip matyti iš to meto šaltinių, „buvo gan paplitusi konservatyvioje katalikiškoje tarpukario Lietuvoje“.
Satyriniuose leidiniuose netrūko karikatūrų, kurių centre atsidūrė Palangoje atostogaujančios miestietės, tuo metu kurti du itin kontrastuojantys poilsiautojų įvaizdžiai. Pašnekovė pateikia du tai iliustruojančius pavyzdžius:
„Pavyzdžiui, Telesforo Kulakausko karikatūra „Dolerių šalies kunigaikščių belaukiant“ piešia madingais maudymosi kostiumais pasipuošusias merginas, kurių tikslas kurorte – susirasti turtingą vyrą.
O Juozas Olinardas Penčyla darbe „Kapitalinis remontas“ pasitelkdamas išlavintą šaržinio portreto techniką piešia vyresnio amžiaus moterį, trokštančią pritapti prie Palangos jaunimo ir dar vieną vasarą pasimėgauti kurorto teikiamais malonumais.“
Galiausiai, vertindama, kas pasikeitė kurorte lyginant su tarpukariu, istorikė pastebi, kad šiandien Palangoje poilsis tapęs masiniu, ji tapo prieinama kiekvienam ir sutraukia ištisas minias.
Natūralu, kad ir miestas stipriai plėtėsi – šiandien Palanga turi gerokai daugiau viešbučių, SPA, pramogų kompleksų, todėl gali priimti gerokai daugiau poilsiautojų – tarpukariu jų skaičius siekė vos kelis tūkstančius.
„Nors šiandieninė Palanga išsaugojo tarpukario kurorto dvasią – jūra, parkas ir tiltas tebėra svarbiausi traukos objektai, tačiau pats poilsio pobūdis tapo kur kas demokratiškesnis ir labiau orientuotas į masinį turizmą, nebėra rezervuotas tik turtingiausiam visuomenės sluoksniui“, – apibendrino VU Istorijos fakulteto doktorantė L. Häll.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
