Direktorė pasidžiaugia, kad jai, baigusiai pradinio ugdymo bakalauro ir pedagoginės psichologijos magistratūros studijas, teko laimė profesinę karjerą pradėti „Versmės“ mokykloje, kuri pirmoji šalyje kartu su įprastos raidos vaikais pradėjo mokyti ir turinčius įvairių sutrikimų. Didžiausią įtaką jaunai mokytojai padarė kolegė Rita Vaitiekūnienė, dirbusi su itin sunkią negalią turinčiais vaikais. „Kartą, eidama pro mokytojos klasę, išgirdau jos vaikui ištartą frazę: „Tu esi žmogus, todėl turi taip elgtis“. Man tai buvo didžiulė pamoka – supratau, kad, nepaisant intelekto, kūno ar raidos ypatumų, svarbiausios turi likti vertybinės nuostatos“, – pasakoja S. Petraitienė.
Jaunai mokytojai įdomiausios buvo humanistinės pedagogikos, psichologijos idėjos. Didelį įspūdį jai paliko Lietuvoje prieš 15 metų apsilankęs kartvelų pedagogas Šalva Amonašvilis. „Mane labai įkvėpė požiūris į vaiką kaip į dvasingą būtybę, vertybėmis paremtas ugdymas, kai svarbiausia – užauginti žmogų iš didžiosios raidės. Tai labai susisiejo su Ritos mokymu. Humanistinė pedagogika iki šiol yra ta kryptis, kuria siekiu eiti“, – sako pašnekovė.
Anot jos, kurį laiką humanistinei pedagogikai ir psichologijai Lietuvoje buvo skiriama daug dėmesio. Pedagogė tikėjosi, kad ji galės pakeisti sustabarėjusią sistemą, kad vaikai pagaliau nebesėdės suoluose prieš lentą, klasės primins psichoterapines grupes, vaikai galės atvirai kalbėti apie savo jausmus, nagrinėti gyvenimo ir pasaulio vertybinius aspektus: „Deja, lūkesčiai nepasitvirtino, pamažu humanistinės idėjos užgeso. Nueita kitu keliu – link lyderystės mokymų. Laimė, lyderystės sąvoka pamažu kito, lyderiu pradėtas laikyti ne tas, kuris laimi kitų sąskaita, o altruistiškas kitų gerovei besiaukojantis žmogus. Nuolat šokinėjome nuo vienos madingos temos prie kitos, užuot naujus metodus darniai integravę į mokymo procesą.“
Tikslas – padėti vaikams realiai
Įgijusi patirties „Versmės“ mokykloje, S. Petraitienė įkūrė Vilniaus humanistinę mokyklą, kur mokosi ir negalių bei sutrikimų turintys mokiniai. „Esu už šių vaikų įtraukimą į bendrojo ugdymo mokyklas, tačiau ta įtrauktis turi būti išmintinga, – sako pašnekovė. – Deja, šioje srityje dar tebėra daug darbo imitavimo. Pradinių klasių mokytojai galvoja: „Ai, iškęsiu kaip nors ketverius metus, paskui jau vaiko atsikratysiu.“ Ar ne teisingesnis požiūris, kai mokytojas išsyk pasako, kad negalės dirbti su vienu ar kitu mokiniu? Ir iš savo pedagogų išgirsdavau: „Negaliu dirbti su šituo vaiku, bijau jo, nenoriu.“ Tiesa, po kurio laiko tekdavo atsisveikinti ir su tokiais mokytojais. Vis dėlto bet kuriuo atveju geriau sąžiningai pasakyti tėvams, kad jų vaikui niekuo negalime padėti, o ne imituoti darbą.“
Ar gali priimti vieną ar kitą vaiką, suteikti jam visavertį ugdymą, kaskart svarsto mokyklos administracija, specialistų, pedagogų komanda. „Jei nusprendžiam, kad galime, imamės ir darome viską, kad vaikui padėtume. Pasitaikė, kai tėvams tekdavo pasakyti: labai apgailestaujame, bet jūsų vaikui šiuo metu padėti negalime. Taip nutinka tais atvejais, kai klasėje specialiųjų poreikių turinčių vaikų susidarytų dauguma, ir ji taptų specialiąja“, – pabrėžia direktorė.
Pašnekovės teigimu, priimant specialiųjų poreikių turinčius vaikus dera nepamiršti, kad, pradėjus mokyti skaitymo, rašymo, klasėse atsiras ir disleksiją turinčių vaikų, kuriems taip pat reikės pagalbos. Sutrikimus mokiniams nustato, išvadas ir rekomendacijas, kaip ugdyti mokinį, pateikia Pedagoginė psichologinė tarnyba, vis dėlto, pasak S. Petraitienės, laukti iki pavasario, kol dokumentai atkeliaus, pedagogai negali: „Mūsų mokytojai turi didžiulę patirtį skaitymo, rašymo sutrikimų srityje. Su vaikais dirba logopedas, jei reikia, vaikui teikiame edukacines paslaugas, dirbame su jo emociniu pasauliu, saviverte, šiek tiek – su bendravimo gebėjimais.“
Apie 10 000
Apie 25 000
Apie 40 000
Vilniaus humanistinėje mokykloje vaikams padeda ir psichologai, kiti specialistai, bet S. Petraitienė labiausiai pasitiki pedagogais, dirbančiais klasėje: „Dažnai specialistų komandos vėlgi būna tik imitacinės, jie susėda, pasitaria, įvertina vaiko situaciją, kviečia tėvus į gerovės komisiją. Vaikui nereikia komisijų, jam pagalba reikalinga čia ir dabar. Nutiko situacija per pamoką, mokytojas turi ją spręsti tuojau pat. Tai gali tapti geriausia ugdymo medžiaga tiek mokytojui, tiek klasei. Džiaugiuosi, kad mūsų mokykloje dauguma pedagogų turi ir psichologinį išsilavinimą, tai jiems padeda kasdieniame darbe.“
Pasak direktorės, labai svarbu, kad pedagogai tinkamai įvertintų kiekvieno vaiko galimybes, nespaustų jų ten, kur spaudimas gali sužaloti: „Vaikams, kuriems diagnozuoti rašymo ar skaitymo sutrikimai, dažnai skiriama dar daugiau skaitymo, rašymo užduočių. Tai labai blogas, mokinius žalojantis kelias. Vaikui įrodinėjama, kad jis kažko nesugeba, spaudžiami mokiniai pradeda nekęsti mokymosi, atsiranda neadekvatus elgesys, normalūs psichikos bandymai apsiginti nuo diskomfortą keliančios situacijos. Pedagogas turi matyti, kurie vaikai negali skaityti prieš klasę, negali jų viešai žeminti. Vertinant rašybą taip pat nedera skaičiuoti, tarkim, kiekvienos ilgųjų ir trumpųjų balsių supainiojimo klaidos, visas jas vertinti kaip vieną. Svarbiausia – nesunaikinti vaikų noro mokytis.“
Ugdymo pagrindas – atjauta ir supratimas
S. Petraitienė pabrėžia, kad mokytojas bet kokiu atveju neturi vaikams jausti pykčio, susierzinimo, tik atjautą: „Pedagogams sakau: jei išeities taškas bus atjauta, jei suprasite, kad vaikas elgiasi netinkamai todėl, kad jam blogai, negalėsite susierzinti, supykti, pulti. Deja, mūsiškėje pedagogikoje tokio požiūrio labai stinga. Dažnai mes, suaugę žmonės, piktinamės, kad vaikas ne taip elgiasi, kreipiasi į mus nemandagiai, užuot su didele atjauta pagalvoję, jog šiuo metu jis kitaip negali, rytoj jis galbūt jau bus kitoks. Kurianti kantrybė – tai humanistinės pedagogikos sąvoka. Manau, kad ši pedagogika, tvirtinanti, jog vaiko tobulėjimo galimybės yra neribotos, – geriausia, kas galėjo nutikti pasaulyje. Žinoma, tai nereiškia, kad intelekto sutrikimų turinčius vaikus ugdysime taip, kad neliktų sutrikimo, bet darysime tai suvokdami, jog kiekvienas gali tapti labai kilniu ir doru žmogumi.“
Vilniaus humanistinėje mokykloje pagalba teikiama taip, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai nesijaustų išskiriami iš kitų. „Esame išbandę modelį, kai mokytojo padėjėjas buvo skiriamas konkrečiam vaikui, bet tai nepasiteisino. Supratome, kad tokiu būdu mokinys stigmatizuojamas, parodoma, kad jis kitoks, kitaip dirbti negeba, – aiškina direktorė. – Pasirinkome kitokį modelį – mokytojo padėjėjai vaikšto į klases, ateina kaip pagalbininkai, gelbsti ne tik specialiųjų poreikių, bet ir įprastos raidos vaikams. Būna, kad klasėje dirba ir du mokytojo padėjėjai, vis dėlto žmogiškuosius resursus naudojame taupiai ir racionaliai. Mokytojo padėjėjai pagalbos teikia tiek, kiek reikia – mums svarbu, kad vaikai neišmoktų bejėgiškumo, kai padėjėjas net dangtelį nuo rašiklio nuima. Mokyklos tikslas – ugdyti savarankišką, savo jėgomis pasitikintį žmogų.“
Žinių kokybė mokykloje svarbi ne mažiau nei tinkamas psichologinis klimatas, nes, anot direktorės, saugiai besijaučiantis vaikas išmoksta daugiau. „Visi šiuolaikiniai vaikai, taip pat ir turintys sutrikimų, yra labai gabūs. Vienas sunkiau rašo ir skaičiuoja, bet turi daugybę enciklopedinių žinių, puikiai vaidina scenoje, improvizuoja, geba dainuoti, – sako S. Petraitienė. – Turime mokinį, kuris pats negali rašyti, bet diktuoja nuostabius tekstus, leidžiame jo knygas, tai nepaprastai įdomūs, netikėto siužeto kūriniai. Leidžiame vaikams rašyti spausdintinėmis raidėmis, jei taip patogiau – tekstas nuo to nenukenčia. Gebėjimas skaityti ir rašyti sudaro tik nedidelę asmenybės dalį, žmogus yra kur kas sudėtingesnis.“
Pagalba – tik bendradarbiaujant su tėvais
Direktorė neslepia, kad ir jos mokykloje būta skirtingų ugdymo patirčių – tiek sėkmingų, tiek ir nesėkmingų: „Pasitaikė, kai labai sudėtingo elgesio vaikams pavyko padėti, buvo, kad negalėjom padėti nei šeimai, nei vaikui. Labai svarbu, kad tarp mokyklos ir vaiko šeimos užsimegztų besąlyginiu pasitikėjimu grįsti santykiai. Jei mokytojas sako: „Norim ir galim padėti“, o tėvai priešinasi, nesutinka, neigia vaiko sutrikimus, nieko gero nebus. Ir atvirkščiai – jei mokytojas nusiteikęs prieš vaiką, teigiami pokyčiai nevyks.“
Pasak mokyklos vadovės, susilaukę ypatingo vaiko, tėvai pereina tokias pat fazes, kaip ir patyrę artimojo netektį. Pedagogai dažniausiai susiduria su tėvais, kurie išgyvena neigimo fazę. „Tėvams atrodo, kad jų šeimoje nieko panašaus negalėjo nutikti, vaikas sutrikimą išaugs. Dažna ir pykčio fazė, kai kaltinami visi aplinkui – kiti vaikai, mokytojai. Turime suprasti: priimame į mokyklą ne vaiką, o šeimą. Pedagogui reikia atjausti, bet ir nebijoti pasakyti tėvams: „Jūsų vaikas turi sutrikimą, kuo greičiau su tuo sutiksite, išpyksite, išliūdėsite, išgedėsite, tuo greičiau jam galėsite padėti.“ Deja, pagreitinti procesų šiuo atveju neįmanoma, kiekviena šeima privalo pereiti visas fazes – nuo gedėjimo iki susitaikymo“, – sako S. Petraitienė.
Jos teigimu, pasitaiko, kad šeimos, tėvai tiesiog įsikimba į vaiko diagnozę, stengiasi ja pridengti bet kokį nedorą jo elgesį su aplinkiniais: „Būna, disleksiją turintis vaikas agresyviai puola kitą, necenzūriniais žodžiais kreipiasi į suaugusįjį, o tėvai tai pateisina – neva jam disleksija. Tokiais atvejais visada sakau: niekas nesuteikia teisės užgaulioti ir žaloti kitus žmones. Gaila, bet nemažai tėvų atsisako auklėti savo vaikus, jiems neįdiegtos žmogiškosios vertybės, vaikai nesuvokia savęs kaip sociumo dalies.“
Ypatingas vaikas – tarsi mokytojas
Mokyklos vadovės teigimu, nors dirbti klasėse, kur mokosi skirtingi mokiniai, pedagogams sunku, vis dėlto sutrikimų, negalių turintys vaikai mokykloje yra didelis gėris: „Visų pirma, tai dovana mokytojui – jis gali išbandyti savo meistriškumą, ištobulinti pedagoginius gebėjimus. Ypatingas vaikas verčia nepaprastai giliai mąstyti, ieškoti įvairių metodų, kitokių mokymo būdų. Tai gėris ir kitiems klasės vaikams, kurie išmoksta atjautos, rūpesčio, tolerancijos. Manau, pedagoginė visuomenė turėtų keisti požiūrį į kitokius vaikus. Be abejo, dirbti su jais sunku, bet tik įveikdami sunkumus mes tobulėjame, žengiame į priekį.“
Pasak direktorės, ypatingi vaikai Vilniaus humanistinėje mokykloje ypač vertinami ir mylimi. „Kiekvienas negalią ar sutrikimų turintis vaikas – unikalus, kaskart reikia rasti būdų, kaip prie jo prieiti, šablonai čia netinka. Kai pedagogui ilgą laiką nesiseka rasti ryšio su vaiku, kai jis klumpa ir kyla ieškodamas vis naujų būdų ir metodų, atradęs juos pasijunta ypatingai, tarp jo ir mokinio užsimezga ypač gilus ir širdingas ryšys, kuriuo mes itin didžiuojamės, – pabrėžia S. Petraitienė. – Labai tikiu vaikais, manau, kad kiekviena nauja karta yra vis geresnė, protingesnė, kūrybingesnė. Daug mūsų mokinių jau suaugę ir neabejoju, kad jie tapo šauniais žmonėmis – nepaisant to, kad pirmoje klasėje jiems buvo sunku rašyti ar skaityti.“
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
