„Pirma mintis buvo – kuo greičiau atvažiuoti. Maniau, na, gal koks kambarėlis dega, bet kai nuo Krakių pamačiau didžiulę gaisro pašvaistę, abejonių neliko.
Atvykęs kieme pamačiau greitąją medicinos pagalbą, kurios darbuotojai rūpinosi mano žmona. Ji bėgdama iš namo apdegė rankas ir kojas,“ – prisimena šių metų spalio 1 d. savo namuose kilusį gaisrą P. Lavreckas.
„Žmona apie penktą ryto pastebėjo, kad name dingo šviesa. Nors dūmų kambaryje dar nesijautė, pradariusi duris pamatė, kad jų jau pilna virš laiptų į pirmąjį aukštą.
Ji tuoj pat pažadino kitame kambaryje miegojusį vaiką, dar spėjo pagriebti stalčių su dokumentais ir išbėgo į lauką.
Jeigu žmona būtų nepabudusi, mūsų globojamas vaikas būtų uždusęs nuo dūmų, nes jie iš apačios ėjo tiesiai į jo kambarį.
O gaisras kilo kambaryje, kuriame nebuvo nei televizoriaus, nei radijo, tik ant lovos buvo paliktas krautis mobilusis telefonas...“ – pasakojo ugniagesys.
Danutė ir Petras Lavreckai ne tik užaugino keturis savo vaikus – tris dukteris ir sūnų, bet ne vienerius metus globoja ir dar du priglaustus vaikus – šešiolikmetį ir septyniolikmetį paauglius. Šiuo metu jie mokosi Kėdainiuose ir Kaune, tačiau savaitgaliais atvažiuoja pas savo globėjus.
Tą naktį, kai kilo gaisras, su D. Lavreckiene namuose buvo jaunesnysis.
Gaisro metu sudegė namas ir visi jame buvę daiktai. „Ką padarysi, kaip įvyko, taip įvyko. Negi čia verksi dabar. Esam stiprūs, neišlepinti, pats esu iš septynių vaikų šeimos, anksti tėvo netekom, vargo matęs, užsigrūdinęs. Išgyvensim ir šitą nelaimę.
Žinoma, gaila prarasto turto ir įdėto darbo. Pernai svetainės baldus pervilkom, suremontavom kambarį, apsišiltinom antrąjį aukštą, virtuvinis komplektas buvo naujas.
Nesudegė tik svetainė, tačiau likę baldai taip prisigėrė dūmų kvapo, kad jų naudoti neįmanoma,“ – sako P. Lavreckas, netekęs viso šeimos turto.
Pasak jo, namo atstatyti jau nepavyks, nes iš jo liko tik pirmojo aukšto blokai. „Bet atsirado gerų žmonių, kurie mums padeda.
Štai vieni davė mums savo namą, nes patys čia negyvena ir leido gyventi kiek norim. Labai daug padėjo kaimynai, draugai, pažįstami, broliai, seserys.
Ir materialinės pagalbos labai daug sulaukėme, net iš nepažįstamų žmonių. Seniūnas padovanojo svetainės baldus, draugai iš Norvegijos atsiuntė lovą, skalbimo mašiną, šaldytuvą. Daug gerų žmonių Lietuvoje yra. Žmonės kas kiek galėjo, tiek padėjo.“
Gaisro metu sveikas liko tik ūkinis pastatas su gyvuliais. Lavreckai turi keturias karves, du veršelius, augina paršelių. „Dar per žiemą juos pašersime, vasarą paauginsime ir parduosime visą ūkį.
Tikimės kitą rudenį nusipirkti savo būstą. Ieškom arčiau Dotnuvos ar Akademijos, arčiau gero kelio, nes nuo Plinkaigalio iki Dotnuvos – 20 kilometrų, o žiemą kelių niekas nevalo, sunku privažiuoti,“ – sako jis.
10 metų ugniagesiu dirbantis 56-erių metų vyras teigia, jog gaisrų jų apylinkėse dabar daug mažiau: „Seniau labai daug būdavo žolės gaisrų, dabar ir jų sumažėjo, gal žmonės tapo sąmoningesni. Būna, kad užsidega koks namelis ar ūkinis pastatas, bet nedažnai. Bet į mūsų Plinkaigalio kaimą, matyt, giltinė įsisuko. Čia viena nelaimė po kitos. Per neilgą laiką staiga mirė keli žmonės, sudegė mūsų namas, kitus kaimynus apvogė.“
Net ir išgyvenęs tokią nelaimę, P. Lavreckas nepraranda vilties. Ta viltimi gyvena ir visa jo šeima, laukdama Šv. Kalėdų.
