O gyventojų kaime išties nemažai – jų knibžda kone kiekvienoje sodyboje.
Pravažiuojamas kaimas
Nors Lažai yra gana toli nuo Kėdainių miesto nutolęs kaimas, tačiau eismas čia gana intensyvus. Automobiliai važiuoja vienas po kito. Šis kaimas yra pravažiuojamas. Pro jį galima patekti į kitus rajono kaimus, gyvenvietes. Todėl vietinių gyventojų automobilių srautas visai nestebina. Jie prie to jau pripratę ir nebesidairo į pravažiuojančias mašinas, kas būna kituose kaimeliuose.
Vienos gatvės kaimas
Į Lažus išsiruošiame vėjuotą bet saulėtą pirmadienio pavakarę. Kelias iš tiesų puikus, važiuojame pro Sirutiškį, Kalnaberžę, Surviliškį. Iki pat Lažų veda asfaltuotas kelias. Galbūt tai, jog su kaimu geras susisiekimas, iš jo neišsilakstė žmonės. Jei kituose kaimuose apstu tuščių ir apleistų sodybų, tai Lažuose apleistos stovi vos dvi sodybos – viena didelė aukštaitiška troba ir „jaunesnis“ mūrinis namelis. Visose kitose sodybose gyvena žmonės: vienose vyresni, kitose jaunesni.
Tris dešimtmečius
Vos tik pasiekiame Lažus jau primoje sodyboje pamatome uoliai besidarbuojantį garbaus amžiaus vyriškį. Užsukame, susipažįstame. Tai jau tris dešimtis metų kaime gyvenantis 74-erių metų Stasys. Jis kaime gyvena su žmona. Vyras visą gyvenimą dirbo kolūkyje, po to bendrovėje.
„Mes esame darbštūs žmonės. Anksčiau net neįsivaizdavome, kad galima nedirbti. Nežinojome, kas yra tos pašalpos, nes jų tiesiog nebuvo. Žmonės žinojo, kad turi dirbti, kad būtų ką valgyti. Niekas jokios malonės nelaukė, visi dirbo, visiems buvo gerai“, – jaunesnes dieneles prisimena vietos gyventojas.
Gyvulių nebeaugina
Stasys, nors ir yra labai darbštus, tačiau savo tvartus laiko tuščius. Gyvulių vyras jau keletą metų nebeaugina, mat sveikata jau neleidžia.
„Anksčiau viską turėjome. Turėjome kiaulių, karvių. Daug gyvulių laikėme. Kad dabar kaimas pasidarė kažkoks ne toks. Kaime žmonės gyvulių nebelaiko. Nebelaiko ne tik vyresni, bet ir jauni nebelaiko. Nesuprantu. Tai, jei turi pinigų, viską paprasčiau parduotuvėje nusipirkti ir tiek. Nebereikia nei melžti, nei šerti, nei mėšlo mėžti. Šiuolaikiniai kaimo žmonės įprato švariomis rankomis gyventi. Dar gerai, kad malkų bent jau pasikapoja. Bet kur tau, ir tas gatavas jau atveža. Tik sumokėk ir turėsi. Ot laikai atėjo“, – dėsto Stasys.
Negrįžta gandrai
„Man darosi liūdna, nes kaip bebūtų, bet kaime lieka gyventi tik seni žmonės. Jaunų atsikelia ar gyvena labai nedaug. Tai čia kaip ir visuose kaimuose – darbo nėra. Kas gali dirbti važiuoja į Surviliškį pas ūkininkus. Kiti važiuoja ir miestan dirbti. Važiuoja tiek daug kilometrų! Tikri patriotai. Bet kaimas visgi tuštėja, gerai, kad bent po truputį.
Žinot ką, o pas mus jau keletą metų net gandrai nebegrįžta. Ilgą laiką, daugybę metų jie lizdą susisukdavo ant vandens bokšto, kaimo pašonėje. O dabar jau keletą metų visiškai tuščia. Labai liūdna žiūrėti. Mačiau vienais metais, kad atskrido vienas gandras. Tai patupėjo šiek tiek ir išskrido. Gal nepatiko jam čia, o gal jis savo gandrienės nebeturi, gal susirgo, o gal kokia nelaimė atsitiko. Liko gandras vienišas. Liūdna labai. Lizdas kasmet tuščias“, – liūdna gaida vietos gyventojas mus išlydi iš gražiai sutvarkyto kiemo.
Ieškoti netenka
Keliaujame toliau. O kitų pašnekovų ieškoti ilgai nereikia. Štai šalikele žingsniuoja pusamžė moteris, o greta jos riedžiu važiuoja mergaitė. Vyresniems mūsų skaitytojams paaiškinsime, kad riedis – tai toks prietaisas, ant kurio gali atsistoti ir važiuoti. Tai dviratė, elektra maitinama transporto priemonė. Tokie visai neseniai atsirado Lietuvoje, o jau ir Lažų vaikai ją turi. Na, šaunu! Susipažįstame. Tai visą gyvenimą Lažų kaime gyvenanti Alma ir jos anūkė Austėja.
Gyventi neliūdna
Antroji mūsų pašnekovė, pasirodo, yra ištikima laikraščio skaitytoja. Moteris sako, kad kaime gyventi neliūdna, svarbiausia susigalvoti veiklos.
„O, kaip tik skaičiau jūsų laikraštį. Skaitau visuomet ir apie kaimus kai rašot. Tai dabar ir save pamatysiu? Na, šaunu. Vaikštome po kaimą su anūke. Gyvename neblogai. Man kaime labai patinka, aš čia gimiau ir čia liksiu. Tikrai nevažiuosiu nei į miestą, nei dar kur. O kas čia blogai? Viskas čia gerai. Aišku, šiek tiek liūdna, kad kaimas sensta ir į senas sodybas neatvažiuoja gyventi daugiau jaunimo. Na, bet ką padarysi, jie juk pasirenka“, – sako Lažuose gimusi ir augusi Alma.
Centras – Surviliškis
Lažų ir kitų aplinkinių kaimų vaikai mokosi Surviliškyje. Tai seniūnijos centras, kuriame žmonės gali gauti visas būtiniausias paslaugas, susimokėti mokesčius.
„Vaikams dabar nėra tikrai jokio vargo. Juk juos autobusiukas paima ir nuveža, o po to parveža į namus. Taigi, skųstis tikrai negalima. Kas nori gyventi kaime, tas ir gyvena. Va, mano vaikai gyvena. Jiems gerai. Darbo yra. Aišku, reikia važinėti, bet darbo yra. Kaime pačiame tai jokio darbo nei su žiburiu nerasi, tačiau Surviliškyje, Kėdainiuose tikrai galima rasti. Dabar net į darbą specialus autobusas nuveža. Reiškia darbo rankų reikia. Gal algos kiek mažokos, kaip paklausai, bet ką darysi. Gyventi juk reikia“, – šypsosi geros nuotaikos neprarandanti tikra Lažų patriotė Alma
Senovinė gryčia
Keliaujame toliau pagrindine Lažų gatvele. Ir vienoje, ir kitoje sodyboje matome triūsiančius žmones. Kas skalbinius kabina, kas malkas skaldo. Visi juda, kruta. Niekas nestovi vietoje. Darbštūs tie Lažų žmonės. Važiuojame iki kaimo galo ir skaičiuojame kiek gi čia tų sodybų gali būti. Šiek tiek pasimetame, bet kažkur iki dvidešimties. Ir visos jos gražiai išsirikiavusios šalia Lažų kaimo Lažų gatvės.
Privažiuojame paskutiniąją kaimo sodybą – tai įspūdinga aukštaitiška gryčia. Labai senas pastatas. Gaila, kad tik negyvenamas. Bet labai gražus. Ko gero, turi savo istoriją, kuri taip ir liks neatskleista. Kiek domėjomės vėliau, sodyba yra tikrai autentiška, tikra aukštaičių gryčia. Gerai, kad bent jau langų niekas neišdaužė. Matyt, Lažuose chuliganų nėra.
Senoliams gerai
Įamžinę fotoaparatu senovinį pastatą vėl iš lėto patraukiame kaimo centro link. Pamatome vienoje sodyboje saulutėje besišildančią garbaus amžiaus močiutę. Užsukame. Pasisveikiname. Tai ilgametė Lažų gyventoja Zofija. Moteris sunkiai vaikšto, tačiau vos išlindus pirmiesiems saulės spinduliams mielai jais pasimėgauja. Zofija gyvena kartu su savo dukra, o gyvenimu garbaus amžiaus moteris tikrai nesiskundžia.
„Geras tas gyvenimas. Ko dar žmogui gali reikėti. Visko, ko reikia, mes turime. Tikrai nėra kuo skųstis“, – trumpai drūtai mums paaiškina garbaus amžiaus moteris. Ilgai netrukdome ir keliaujame toliau, tegul ilsisi močiutė. Nusprendžiame nedrumsti jai ramybės ir leisti mėgauti šiltais saulės spinduliais.
Juda, kruta
Apskritai, kiek pastebime, tai garbaus amžiaus žmonės kaime nelinkę skųstis, jie dirba, kiek pajėgia, kiek pajėgia juda, kruta. Yra ko pasimokyti jaunajai kartai iš vyresnių žmonių, oi yra. Žmonės džiaugiasi tuo, kad saulė šviečia. Kaimo žmonės džiaugiasi, kad kaimynai nesipyksta. Jie džiaugiasi tokiais paprastais dalykais. Nuostabu!
Kaimynai kaimynams
Tik išėję į gatvę sutinkame pas kaimynus keliaujantį šio kaimo gyventoją Vincą. Vyras sako, kad kaime gyvenimas teka savo vaga, žmonės bendrauja, padeda vieni kitiems.
„Aš einu pas kaimynus. Lankome mes vieni kitus dažnai. Dažnai pasikalbame. Juk kitaip būtų liūdna. Reikia palaikyti vieni kitus. Vieniems gal vaikščioti sunkiau, tai kas geriau vaikšto, nueina pas juos. Juk mes čia augę, esame visi kaimynai. Turime palaikyti vieni kitus, kai reikia, užjausti, kai reikia paguosti ar padėti“, – kaimo nūdiena dalijasi senjoras Vincas.
Ir „lafkė“, ir autobusas
Vincas gyvenimu kaime taip pat nesiskundžia. Sako, kad tik pinigėlių trūksta. Net mažame kaime žmogus viską gali nusipirkti, tik pinigėlių reikia turėti. Į kaimą užsuka parduotuvė ant ratų, ten galima įsigyti maisto, ūkinių prekių. Galima užsisakyti, ko širdis geidžia. Taip pat galima nuvažiuoti apsipirkti į Surviliškį, ar net į Kėdainių miestą. Į Lažus kursuoja kaimo autobusas.
„Tik pinigų turėk, tai visko tau atveš. Nėra blogai tam kaime, tik dėl jaunimo liūdna. Darbo jaunimui nėra, tai ir išsilaksto jie. Liekame gyventi senoliai kaime ir tiek. O mums visur gerai, duonos, vandens ir druskos yra, ko mums daugiau ir reikia“, – šypsosi ir išlydėdamas mus kelionėn į Kėdainius ranka moja Vincas.
Dimitrijus KUPRIJANOVAS
