Dodekaneso salyną sudaro 12 didesnių ir 150 mažesnių salelių grupė Egėjo jūroje šalia pietvakarinio Turkijos kranto. Iš 163 salų apgyvendintos 26, centras – Rodo sala (teritorija 40,7 kv. km). Be Rodo, žinomiausios yra Koso ir Patmo salos.
Kuo skiriasi sala nuo žemyno, pasakytų ir pradinukas: palyginti su žemynu, ji gali būti visai mažytė. Tačiau verslininkas Antanas Urbonas tvirtina, kad Graikijoje skirtumas tarp žemyno ir salų kur kas ryškesnis. „Žemyninėje šalies dalyje siautėja krizė, neslūgsta socialinė įtampa, o jos salose ir salelėse gyvenimas teka ramia, palaiminga vaga. Būtent salų gyventojai saugo rimtį ir atkakliai puoselėja tradicines vertybes, prisilietimas prie kurių veikia išties gydomai“, – neabejoja pašnekovas.
Kaip tapti „makaron“
„Nissos ton Makaron“ (laimingų žmonių sala) – taip senovėje vadino 290 kv. m dydžio Koso salą. Anot A.Urbono, kelionė į ją lėktuvu tiesioginiu reisu iš Kauno labai patogi ir greita. Taigi atskridus į Koso oro uostą nereikės griūti pailsėti, nebent būtų pietų metas, kai visi išsislapsto po tavernas per vidudienio kaitrą.
„Siūlyčiau išsinuomoti automobilį ir savarankiškai pasiekti savo viešbutį numatytame miestelyje, juolab kad bene visa sala apvažiuojama automobiliu. Čia paprasta ir nebrangu išsinuomoti dviratį, motorolerį ar keturratį. Sala saugi, keliai geri, paplūdimiai daugiausia laukiniai, o vaizdai tokie, kad jau pirmą dieną pasijunti „makaron“ – laimingas“, – prisimena pašnekovas.
Taigi pirmasis psichoterapijos seansas neįsivaizduojamas be gero maisto.
A.Urbonas įspėja, kad geidžiantiesiems peno ne tik pilvui, bet ir sielai, neverta užsisakyti viešbučio su maitinimu.
„Šis bus tikrai puikus, tačiau neteksite malonumo sočiai pavalgyti kaimo tavernoje, atsigaivinti naminiu vynu iš ąsočio, paragauti įstabaus graikiško patiekalo – vienu žodžiu, prarasite progą prisiliesti prie tikro salos gyvenimo, – sako lietuvis. – Net vaisius verta pirkti iš kaimiečių, triūsiančių soduose ir laukuose. O kad jų pintinės ir širdys atsivertų prašalaičiui, svarbu išmokti kodinių žodžių, tokių kaip kalimeros, kalisperos, kalinichtos (labas rytas, laba diena, labas vakaras), eucharistos (ačiū) ir pan. Veik visur susikalbėsite angliškai, tačiau saliečiai dosniai atsiveria ne vartotojui turistui, o tam, kuris parodo pagarbą jų kalbai ir kultūrai.“
Hipokrato tėvynė
Koso sala laikoma medicinos tėvo Hipokrato tėvyne. Taigi dėl sielos sveikatos, anot A. Urbono, būtina aplankyti asklepijono – graikų dievo Asklepijaus šventyklos – griuvėsius. O prie modernaus paminklo Hipokratui, žymiosios priesaikos autoriui, palinkėti jo sekėjams, kad šie šventai laikytųsi svarbiausio jos punkto: „Nepakenk.“
A.Urbonas juokauja, kad psichoterapija Dodekanese pagrįsta psichologo A.Maslou žymiosios žmogaus poreikių piramidės principu.
Pasak jo, tik patenkinus bazinius poreikius – alkio, troškulio, saugumo, žmogus atsiveria aukštesniems, dvasiniams poreikiams. „Vakarų pasaulyje, o ir Lietuvoje, ši poreikių piramidė sugriauta, tačiau norima, kad nesaugus, užguitas ir dažnai alkanas tautietis būtų pilietiškas bei dvasingas, – dalijasi įžvalgomis pašnekovas. – Graikijos salose natūraliai suvokiau, kaip svarbu yra paprasta, bet saugi aplinka, šviežias skanus valgis, geras vynas, bendrumo jausmas. Todėl vakare pajutau nenumaldomą dvasinį poreikį: užuot tysojęs paplūdimy motoroleriu nulėkiau į tolimą Zyjos kaimelį... pasigrožėti įstabiu saulėlydžiu. Tikrai buvo verta!“
Lietuvis siūlo aplankyti dar kelias sielos gydymo požiūriu svarbias salos vietas. „Termoje, kaip sako pats miestelio pavadinimas, išsimaudykite karštoje versmėje, mušančioje iš žemės gelmių, o atsparumą stresui padidins maudynės pakaitomis karštoje vonioje ir vėsioje jūroje. Tingatyje išvysite druskos ežerą, pamėgtą paukščių. Mastichario kaimelyje užsukite į neprilygstamą žuvies taverną.
Aštuonkojai čia džiūsta ant virvės tarsi šlapi bikiniai: kad šis padaras taptų minkštas, valgomas, anot vietinių, sugautą reikia 100 kartų trenkti į akmenį, tada raumuo atsipalaiduoja, – juokiasi A.Urbonas. – Dienos kelionė buriniu laiveliu į netolimas salas pripildys jūsų plaučius vėjo, o sielą – ramybės.
Aplankykite Kalymną, žvejų bei narų salą, dar antikos laikais garsėjusią jūros kempinių gavyba. Vietiniai narai jas rinkdavo rankomis: tobulai įvaldę kvėpavimą, nerdavo į gelmę be jokios įrangos. Tačiau pradėję naudoti akvalangus ėmė sirgti vadinamąja narų liga, mat su juo nusileisdavo pernelyg giliai.“
Apokalipsė Patme
Taigi priartėjome prie piramidės viršūnės, kuri, anot A.Urbono, sutampa su nediduke kalnuota Patmo sala, dar vadinama Šventąja. Į ją plaukia piligrimai iš viso pasaulio, mat tai viena švenčiausių vietų Europoje. Aukštai kalnuose stūkso didinga šv.Jono Teologo tvirtovė, kur ligi šiol veikia stačiatikių vyrų vienuolynas. XI a. jis buvo įkurtas į Patmą ištremto apaštalo Jono garbei, to paties šventojo, kuris paliko mums Apokalipsės – Apreiškimo – liudijimą.
„Ši vieta nedvelkia religiniu fanatizmu, tvyro santaika bei dvasios ramybė: nuaidi cerkvės varpai, vienuolis, pasikaišęs juodą abitą, nubirbia ant motorolerio, išleipę saulėje guli katinai... O nusileidęs į urvą su skilusiu akmeniu, kuriame šv.Joną aplankė regėjimas (graikai tvirtina, kad šioje oloje yra laiptai į dangų), susimąstai apie pasaulio pabaigą“, – pasakoja A.Urbonas.
Orumas aukščiau pinigų
Kokie gi žmonės, po paraliais, gyvena tose Egėjo jūros salose, kurias lietuvis rekomenduoja tautiečiams kaip gydyklą nuo psichiką ardančio gyvenimo būdo? Žinoma, dvasiškai sveiki! O tai reiškia – paprasti, ramūs, lėti, neišpuikę ir, tai svarbu, ne itin turtingi: dvasios sveikatai kenkia turtai ir prabanga.
„Sėdėdamas su puikaus vyno taure tavernoje po šiaudiniu stogu, stebi kaimiečius, vakarieniaujančius šeimomis, besidalijančius tradiciniais meze užkandžiais iš vienos lėkštės, ir tavo širdis džiaugiasi“ , – atsidūsta pašnekovas. Anot jo, graikai saliečiai yra mažakalbiai, konservatyvūs, užsispyrę, tačiau galbūt dėl to sugebėjo išsaugoti savo tautinę tapatybę, socialinės bendrystės jausmą.
„Net vietinis jaunimas nespiriamas dainuoja liaudies dainas, šoka liaudies šokius ir to nesigėdi: atvirkščiai, didžiuojasi tėvų tradicijoms. Ar tik ne tas prisirišimas prie tradicinių vertybių leidžia saliečiams Graikijos krizės akivaizdoje išlikti ramiems?“ – svarsto A.Urbonas. Jis pastebi, kad vietiniai verslūs, moka derėtis, tačiau orumas čia svarbesnis už pinigus.
„Įkyrų Egipto ar Turkijos prekeivį turi pastatyti į vietą, kad šis atsikabintų, o čia priešingai: turi pakilti iki saliečio, įgyti jo pasitikėjimą, pasirodyti kultūringu žmogumi, kitaip nebus palankių prekybinių santykių, juolab draugiškumo“, – įspėja lietuvis. Smagu, kad pasaulyje yra šalių, kur pinigai nemainomi į orumą.
Rūta Klišytė
