Artėjant gyvenimo pabaigai, kūnas siunčia subtilius, tačiau svarbius ženklus, kuriuos pastebėjus žinome, kad atėjo metas būti šalia, palydėti mirštantįjį laikant jį už rankos, glostant galvą ir prisimenant gražiausius gyvenimo momentus.
Apie tai, kokie fiziniai ženklai rodo artėjančią mirtį, kokie būna paskutiniai žmonių norai ir dėl ko jie dažniausiai gailisi, naujienų portalui tv3.lt papasakojo mirties dula ir sielovadininkė Alma Beniulė.
Fiziniai ženklai, kad žmogus miršta
Ypač staigiai mirčiai pasiruošti, turbūt, nėra įmanoma. Tačiau net lėtai artėjant mirčiai reikia daug stiprybės, kad susitaikytume su laukiančiu pokyčiu, gyvenimu, kuriame nebebus to, kurį mylime, branginame ir norime kartu praleisti kiek įmanoma daugiau laiko.
Vis dėlto mirties dula įsitikinusi – žinant, kokius ženklus pastebėti, gali tapti bent kiek lengviau. Tai ženklai, leidžiantys suprasti – atėjo metas praleisti paskutines akimirkas kartu, atsisveikinti ir palydėti žmogų į jo amžinąją kelionę.
Pirmieji pokyčiai būna fiziniai, vienas aiškiausių požymių – žmogus nustoja kalbėti, nes nebeturi tam jėgų. Bet nors žmogus nekalba, jis gali girdėti – kalbėkite išeinančiajam, kol jis jus girdi, nes pamažu ima silpti ir klausa.
„Labiausiai išryškėja kvėpavimo pokyčiai, retėja įkvėpimai ir iškvėpimai. Jeigu tai vyksta po truputį, pirmiausia matosi, kaip gęsta rega, klausa, kvėpavimas rimsta, darosi vis retesni“, – pridūrė A. Beniulė.
Tuomet atsiranda gargaliavimas, žmogus ima atsisakyti valgyti, gerti – tai taip pat yra ženklai, kad artėja metas atsisveikinti.
Galiausiai pradeda matytis požymiai, kad pamažu nustoja veikti visi kūno organai, pavyzdžiui, ima tinti kojos, nes nebefunkcionuoja inkstai.
Ar tikrai prieš mirtį gali įvykti staigus pagerėjimas?
Su šiais ženklais gali būti sunku susitaikyti, bet juos mokėti atpažinti naudinga – jie yra didelė pagalba susitaikant su artėjančiu faktu ir suteikia galimybę tinkamai palydėti žmogų į anapusybę.
Vis tik, turbūt ne vienam teko girdėti apie atvejus, kai sunkiai sergantiems asmenims staiga pagerėja, tačiau tai būna ne pasveikimo, o ateinančios mirties požymis.
„Tiesa, taip būna. Organizme kyla tam tikros reakcijos ir lygtai žmogui pagerėja – gali būti ir savaitę, ir mėnesį, jeigu jis dar stipresnis, o paskui staigiai išeina. Bet tai būna akimirka, tai nebūna ilgas laikas“, – paaiškino mirties dula.
Ji atvira – toks pagerėjimas suteikia vilties pirmiausia sergančiajam, kad viskas vėl gerai, gyvenimas vėl tęsiasi.
Tai sukuria tuščią iliuziją ir slaugantiems artimiesiems, bet yra ir šviesioji pusė – tokie procesai kiek labiau prailgina laiką, praleistą kartu.
Ko žmonės labiausiai gailisi prieš mirtį?
Mirtis daugeliui vis dar yra apsupta didele baime dėl nežinomybės, bet kaip ir gimimas, taip ir išėjimas yra kūniškas procesas.
Ir akistatoje su mirtimi svarbiausia tampa ne tai, kokius materialinius turtus pavyko susikrauti per gyvenimą, o paprasčiausios akimirkos, žyminčios svarbiausius gyvenimo įvykius.
Sakoma „gyvenk čia ir dabar“, bet šio posakio daugelis nesupranta, kol nesusiduria su viską keičiančiomis patirtimis. Arba nesupranta iki pat mirties. Gyvenime bėgame, verčiamės per galvą, neturėdami laiko sustoti ir pagalvoti – o ko noriu aš, ką išsinešiu išeidamas ir ką paliksiu po savęs?
Alma atvira – pasakymas, kad reikia gyventi neatidėliojant, nėra iš piršto laužtas, nes artėjant paskutiniajai dažniausiai gailimasi dviejų dalykų.
„Žmonės, kaip aš sakau, labiausiai gailisi ne to, ką padarė, bet ko nepadarė. Dažniausias pasakymas, kiek man teko girdėti – kad per daug dirbau, jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, dirbčiau mažiau“, – apie tai, ko artėjant gyvenimo pabaigai dažniausiai gailimasi, pridėjo pašnekovė.
Paskutiniai mirštančiųjų norai
Mirties dulos, padedančios išeiti oriai, pasiruošti šiam pokyčiui, jei reikia, prieš mirtį susitaikyti su šeimos nariais, su kuriais buvo pašliję santykiai, yra ne tik emocinės palaikytojos, ausys, girdinčios paskutinius žodžius prieš mirtį, bet ir norų pildytojos.
Ir paskutiniai norai – ne grandioziniai, ne pompastiški. Niekas negalvoja, kaip įsigyti prabangesnį automobilį ar didesnį būstą, visa tai tampa nebesvarbu. Artėjanti mirtis apnuogina tikrąją tiesą, kaip prabėgo gyvenimas.
Kai nebelieka kaukių, pečius slegiančių atsakomybių ir pareigų, supaprastėja ir tai, ką dar norima pagriebti iš gyvenimo.
Paskutiniai norai būna itin žemiški, paprasti. Kai kurie nori suvalgyti ledų ar savo mėgstamą patiekalą, išgirsti mylimą dainą, kojomis paskutinį kartą paliesti žolę ar pamatyti jūrą.
Ir daugelio dažniausias noras – paskutinį kartą galėti pamatyti mylimus žmones, pabūti su jais, palaikyti už rankos, nusišypsoti ar pažiūrėti į akis.
Baimė yra tas jausmas, kuris lydi vien žodį „mirtis“. Vieni bijo to, kas įvyks mirštant, kiti – kas laukia po to, ar yra kažkas po mirties.
Tačiau A. Beniulė sako, kad mirties akivaizdoje didžiausia yra viena baimė – likti vienui vienam, tik su savimi ir faktu, kad gyvenimo pabaiga jau čia pat.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Direktorė L.Blaževičiutė