Etnologas, profesorius Libertas Klimka naujienų portalui tv3.lt pasakojo, kad Šv. Martyno diena yra paskutinė rudens šventė, paskutinioji rudens diena. Po jos prasideda priešžiemis, kuris dažniausiai tęsiasi iki Šv. Andriejaus dienos, lapkričio 30-osios.
Šią dieną kaimo žmonės atsiskaitydavo su visais amatininkais, taip ne tik atiduodami jų atlygi, bet ir pagerbdami darbą, prisimindami, ką gero padarė.
Imdavosi maginių apeigų
Būdavo atsidėkojama kalviui, račiui, pakinktų siuvėjui, puodžiui. Tarp jų ir kerdžiui, kurį anksčiau kaimo žmonės samdydavo, kad šis ganytų bendrą kaimo bandą. Gavęs viską, kas suderėta, kerdžius iškeliaudavo į savo namus, kurie dažniausiai būdavo kitame kaime.
„Vaikai tada lieka ganyti vieni, be kerdžiaus. Žinoma, tada laisvė ir linksmybės, ganiava taip nusibodusi, kad norisi greičiau eiti į mokyklą. Būtent Šv. Martyno diena dažnai būdavo mokslo metų pradžia.
Patarlė sako: „Šv. Jurgis tvartus atidaro, o Šv. Martynas uždaro“. Tai yra labai svarbus ganiavos ciklas, vaikai ruošdavo sau šventę, kad tuoj į mokyklą reikės eiti ir kerdžius išvažiavo namo“, – kalbėjo L. Klimka.
Pašnekovo teigimu, Šv. Martyno dienos šventėje gyvavo labai daug maginių apeigų. Piemenukai imdavosi burtų tam, kad greičiau iškristų sniegas – pasnigus ir atšalus, galiausiai pasibaigdavo ganiava.
„Kad sniegas iškristų, vaikai darydavo tokį burtą – apie baltą beržą, kur nors pamiškėje augantį, pagal saulės kryptį vesdavo baltą oželį arba ožką, blogiausiu atveju – aviną. Bet magija slypi baltoje spalvoje – ir beržas baltas, ir ožkelė ar ožys“, – teigė profesorius.
Vedimui yra specifinės vaikų folkloro dainos, Sėkmines pramiegojęs piemenukas turėdavo eiti oželiui įsikandęs į uodegą, o galiausiai vienas iš piemenų įlipdavo į beržą ir sakydavo prakalbą, kurioje mokė, kad mokykloje reikės mokytojų klausyti, o kitiems vaikams išdaigas krėsti.
„Šiose apeigose etnologai įžvelgia labai senoviškų apeigų aidą, kuris tapo vaikų žaidimu. Tai būdavo, matyt, atsisveikinimo su rudeniu šventė, o atpirkimo ožys, toks posakis, iki šiol kalboje gyvuoja. Matyt, tai būdavo auka Dievams už derlių“, – svarsto etnologas.
Spėdavo, kokia žiema laukia
Be viso to, Šv. Martyno diena leisdavo spėti, kokia žiema laukia: „Šią dieną stebimi gamtos reiškiniai ir jie net yra įrašyti į patarles. Sakydavo, jeigu per Martyną žąsis ar antis ant vandens, tai per Kalėdas bus ant ledo.
Ir atvirkščiai, jeigu per Martyną ant ledo, jeigu balos užšalusios, užsidengusios pirmu plonu leduku, tai per Kalėdas bus atodrėkis, šilta.“
Šventės simbolis – prie vakarienės stalo visą šeimą pritraukianti kepta žąsis ar antis. Pagal jos krūtinkaulį taip pat spręsdavo, kokie orai laukia.
„Jeigu tas krūtinkaulis yra baltos spalvos, reiškia, žiema bus gili ir snieginga, jeigu krūtinkaulis yra rudos spalvos su baltomis dėmėmis, žiema bus permaininga, su atodrėkiai. O jeigu ištisai rudas, žiema labai švelni, labai lengva, beveik be sniego“, – apie orų spėjimus pasakojo pašnekovas.
Šiemet Šv. Martyno dieną nė viena bala nesidengė ledu, tad žąsis ar antis – ant vandens. Atitinkami, spėjama, bus ir žiemos orai.
„Kadangi dabar oras tikrai švelnus ir šalnų nesijaučia visai, jau nekalbant apie tai, kad jokio leduko nėra dar pasirodę ant balų, manytina, kad žiemos pradžia, apie Kalėdas, Naujus metus, bus kiek rūstesnė.
O priešžiemis dar, palyginti, bus švelnus. O paskui jau toliau dar pasitikslinsim per Šv. Andriejų“, – sakė etnologas, profesorius L. Klimka.
