Vis dar stinga informacijos, kaip atpažinti ir kur kreiptis pagalbos emocinius sunkumus patiriančioms besilaukiančioms ar pagimdžiusioms moterims. Vyrauja įvairūs įsitikinimai, stereotipai, baimės jausmas, gėda pripažinti ir kreiptis pagalbos.
Nors psichologinės pagalbos ir daugėja, tačiau ne visiems ji yra prieinama dėl finansinių galimybių arba tenka ilgą laiką laukti eilėje. Depresija nėštumo metu ar pogimdyminė depresija dažnai per vėlai atpažįstama, nes moterys nesikreipia, nureikšmina savijautą, neigia ir pan. Laiku pastebėjus ir suteikus pagalbą, būtų išvengiama tragiškų ar ilgai trunkančių padarinių.
Plačiau apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Ekspertai pataria“ papasakojusi Krizinio nėštumo centro psichologė Rūta Mickevičienė teigė, kad pogimdyminė depresija nėra toks retas reiškinys, todėl jos simptomus žinoti labai svarbu.
„Su pogimdymine depresija susiduria iki 20 proc. moterų, bet, kas labai svarbu, maždaug apie 10–15 moterų yra tų, kurios nesulaukia pagalbos, lieka kančioje. Galbūt taip yra dėl to, kad jos pačios negali atpažinti simptomų, galbūt aplinka, kurioje moteris yra, mažai susidūrę su tuo, galvoja, kad tai praeis savaime, jog tai būsena, kuri trunka tik tam tikrą laiką“, – kalbėjo psichologė.
Pavojingiausi – pirmi mėnesiai po gimdymo
Pasak jos, pogimdyminė melancholija dar yra linkusi praeiti savaime, jei sulaukiama aplinkinių palaikymo, saugumo, išgirdimo, meilės, atjautos moteriai, kuriai po gimdymo išties to labai reikia.
Tuo metu pogimdyminė depresija jau yra sudėtingesnė būklė. Paprastai ji užklumpa 1–2 mėnesį po gimdymo, pogimdyminė depresija gali būti vidutinio, lengvo arba sunkaus pobūdžio.
„Moteris be priežasties tampa dirgli, verksminga, atsiranda niūros nuotaikos, mintys, jai sunku priimti sprendimus, apsispręsti netgi paprastuose dalykuose, pavyzdžiui, kaip aprengti vaiką, kaip suruošti į lauką, kokį priimti sprendimą buityje.
Jei tai yra sunkėjanti būklė, atsiranda niūros mintys, mąstymas tampa klampus, moteris linkusi izoliuotis, nekalbėti apie savo būseną, nes dažnai būna įvairių stigmų, įsitikimų, ką kiti pagalvos“, – turinčius priversti suklusti simptomus vardijo R. Mickevičienė.
Jei atsiradus tokiems požymiams moteris nesulaukia pagalbos, didelė rizika, kad tokia būklė taps lėtinė.
„Niūrias mintis lydi savęs nuvertinimas, kad esu bloga mama, negaliu pasirūpinti. Ir į centrą besikreipiančių moterų patirtys kalba apie tai, kad moteris galvoja, jog kažkas kitas galėtų gerai pasirūpinti jos vaiku nei ji pati.
Moterys net pasakoja, kad kartais būna taip, jog jos kaip ir rezga planą, kaip vaikutį įduoti anytai pasirūpinti ar mamai, nes pati įtiki negalinti to padaryti. Taip pat gali kilti minčių net apie nenorą būti pačiai ar karu su vaikeliu, tai – jau sunkios kraštutinės būsenos, net su psichozės simptomais“, – pasakojo psichologė.
Įtiki, kad pati yra grėsmė savo vaikui
Pašnekovė nurodė, kad pogimdyminė psichozė – dar viena galima būklė po gimdymo, tačiau ji pasitaikanti rečiausiai.
„Tai pasireiškia tuo, kad moteriai sunku orientuotis erdvėje, realybėje, mintys būna nelogiškos, mąstymas dar labiau klampėja, jai pačiai tampa per sunku savimi pasirūpinti, laikas tarsi pradeda neegzistuoti.
Jei sunku pasirūpinti savimi, ką kalbėti apie pasirūpinimą vaikeliu. Gali rodytis tokie pojūčiai, matytis, girdėtis dalykai, kurių nėra. Moteriai kyla vaizdiniai apie tai, ką gali padaryti savo vaikui. Ir ją baugina tai, ji įtiki, kad taip ir nutiks, pati išsigąsta, kad gali tokią grėsmę kelti savo kūdikiui“, – aiškino R. Mickevičienė.
Tokios būsenos moteris ne tik pati savęs negali adekvačiai vertinti, bet ir kitų pagalbą priima priešiškai.
„Atsiranda įtarumas, kad kiti nori pakenkti, įsiūlyti kažkokią ligą. Ji pati sunkiai orientuojasi savo būklėje ir artimoje aplinkoje, todėl pasirūpinti vaikučiu jai tampa iššūkiu.
Tokiu atveju būtina reaguoti greitai, kviesti pagalbą arba vežti į priimamąjį. Lietuvoje šiuo metu yra taip, kad pagalba moteriai teikiama ją atskiriant nuo vaiko. Kitos šalys turi kitokią praktiką, bet Lietuvoje tokios galimybės neturime, kad mamai būnant kartu su vaikučiu būtų teikiama stacionarinė pagalba. Bet tik tokiu būdu galima užtikrinti saugumą“, – dėstė psichologė.
Ar moteris suvokia, kas jai yra?
Ar moteris supranta, kad ją užpuolė pogimdyminė melancholija, depresija ar psichozė? Pašnekovės teigimu, jei tai yra melancholijos požymiai, moteris dar geba kalbėti, atvirauti.
„Priklausomai nuo aplinkos rato, koks buvo santykis su partneriu ar vyru, mama, kitais artimaisiais, moteris ir pasisako, kad jai yra liūdna, graudu, sunku ir prašo pasirūpinti vaikučiu leidžiant jai šiek tiek atsikvėpti – nusiprausti, pamiegoti.
Tokiu atveju moteris dar geba pasirūpinti savimi ir vaikeliu, tiesiog jai būna graudu, gali būti epizodiniai paverkimai, kurie per porą savaičių sulaukus artimųjų palaikymo praeina“, – pasakojo ji.
Moterys net pasakoja, kad kartais būna taip, jog jos kaip ir rezga planą, kaip vaikutį įduoti anytai pasirūpinti ar mamai, nes pati įtiki negalinti to padaryti.
R. Mickevičienė pastebėjo, kad su tokia būkle susiduria labai daug – 50– 80 proc. moterų: „Vienoms tai praeina lengviau – gal tetruks porą valandų grįžus iš gimdymo namų.“
Pašnekovės aiškinimu, depresijos atveju viskas priklauso nuo to, kokio ji yra lygio. „Jei depresija yra silpna ar vidutinė, moteris gali pati paprašyti pagalbos, jei turi žinių, kas jai galėtų būti.
Bet daug kas priklauso ir nuo pačios moters įsitikinimų – jei ji jausis kalta dėl to, kad išgyvena pogimdyminės depresijos simptomus, greičiausiai ji bus linkusi nutylėti, slėpti, vengti, neatvirauti draugėms, mamai, vyrui. Aišku, dėmesingas vyras tą pastebės“, – kalbėjo specialistė.
Ką gali padaryti artimieji?
Pašnekovės pastebėjimu, kartais moterys pačios prašo pagalbos, juo labiau jei pora turi žinių, kas gali nutikti moteriai po gimdymo su jos emocine būkle, dažnai sureaguojama tikslingai ir labai adekvačiai:
„Tada svarbu leisti moteriai pailsėti, pirmiausia išsimiegoti, nes galbūt gimdymas buvo sunkus, kiek įmanoma, perimti vaikelio priežiūrą, nuimti buities darbus, jei šeimoje yra daugiau vaikų, leisti jiems kitam pasirūpinti.“
Ji pabrėžė, kad aplinka yra didžiausias ramstis moteriai, jai reikalingas besąlygiškas priėmimas, kad ir kas su ja vyktų, svarbus kalbėjimas be jokių tabu temų.
„Labai sunku toms, kurios yra vienišos, tad mūsų centras yra vienas iš būdų, kur teikiama psichologinė, emocinė pagalba“, – sakė R. Mickevičienė.
Kodėl ištinka pogimdyminė depresija?
Paklausta, kad apskritai lemia, kad po gimdymo moterį ištinka tokios būklės, psichologė teigė, kad vienos absoliučios tiesos, kodėl taip nutinka, nėra.
„Yra veiksniai, kurie didina rizika, tad jų žinojimas ir neprovokavimas padeda išvengti arba sumažinti kylančias emocines būsenas. Bet pirmiausia verta kalbėti apie hormoninį pokytį, nuo biologinių, fiziologinių dalykų. Nėštumo metu progesteronų, estrogenų gamyba ženkliai iššoka, o šie hormonai atsakingi už moters jautrumą, emocionalumą tam, kad mus ruoštų vaikelio priėmimui, jų siunčiamų signalų identifikavimui.
Nėštumo laikotarpis mus daro jautresnes ir labiau pažeidžiamas. Kartais hormonų pusiausvyra sutrinka dėl krizės, didelio vienišumo, kartais partneris nepripažįsta tėvystės, tad moteriai tenka keliauti vienai per šią kelionę. Visokių būna atvejų. Kita vertus, kartais išorinės aplinkybės būna saugios, palankios moteriai, bet, atrodo, tiesiog taip susidėlioja hormoninė pusiausvyra, kad jau reikalinga pagalba“, – kalbėjo specialistė.
Kitas psichologės įvardytas veiksnys – moters individualumas, persirgtos ligos, jos vaikystės, trauminės patirtys, kaip ji jas įveikinėdavo:
„Svarbu, koks yra moters psichologinis atsparumas pokyčiams ar kažkokiems neplanuotiems įvykiams, kiek moteris ruošiasi nėštumui, gimdymui, ar tai buvo planuotas nėštumas. Taigi yra daug nuo moters, jos asmenybės priklausančių dalykų, kiek ji iki tol dirbo su savimi, kiek save pažįsta, žino silpnąsias, stipriąsias puses.“
Ne mažiau svarbu yra ir tai, kaip praėjo pats gimdymas, nėštumas, kiek tame laikotarpyje pasitaikė stresinių įvykių.
„Galbūt juos teko moteriai ir vienai atlaikyti. Taip pat labai svarbu moters anamnezė – ar ji iki nėštumo sirgo depresija, kitais psichikos sveikatos sutrikimais, ar šeimoje, artimoje aplinkoje yra tų, kurie sirgo depresija, šizofrenija, bipoliniu sutrikimu.
Nėštumas gali suveikti kaip trigeris arba kaip tik laikotarpis, kada prasideda psichikos sveikatos sutrikimai. Tai gali būti ir kaip atkrytis, jei moteris sirgo anksčiau“, – įspėjo R. Mickevičienė.
