„Teisinės demokratinės valstybės prievolė – pasirūpinti pažeidžiamaisiais piliečiais“, – įsitikinęs Prezidento G. Nausėdos į virtualų susitikimą pakviestas Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas prof. Jonas Ruškus. Imtis visų būtinų priemonių, kad užtikrintų neįgaliųjų apsaugą ir saugumą pavojingomis situacijomis, įskaitant ginkluotus konfliktus, humanitarines krizes ir stichines nelaimes, valstybes įpareigoja ir Neįgaliųjų teisių konvencijos 11 straipsnis. Vis dėlto, pasak J. Ruškaus, koronaviruso sukelta ir humanitarinė krizė parodo, kad valstybės rūpestis labiausiai pažeidžiamais visuomenės nariais yra ribotas, o dalis jų, ypač negalią turintys žmonės, apskritai nematomi viešajame politiniame diskurse.
Į pokalbį pakviestos Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) prezidentės Dovilės Juodkaitės nuomone, labai svarbu, kad Prezidentas norėjo susipažinti ne tik su kuo išsamesne šių dienų situacijos analize, bet ir pakvietė pasidalyti vizionieriškomis įžvalgomis dėl ilgesnės perspektyvos. „Ne tik atvirai kalbėjome apie aktualiausias problemas, bet siūlėme jų sprendimo būdus, sulaukėme Prezidento palaikymo“, – sako D. Juodkaitė.
Kad pandeminis nedarbingumas netaptų nuolatiniu nedarbu
Koronaviruso sukelta krizė palietė visas gyvenimo sritis – vos ne dvigubai (nuo 6,5 proc. metų pradžioje iki 11 proc. šiandien) išaugo nedarbas, kasdien daugėja pajamų netenkančių žmonių. Nors niekas nepateikia duomenų, kaip šioje statistikoje atsispindi negalią turinčių žmonių situacija, LNF prezidentė D. Juodkaitė primena – jų užimtumo lygis (vos 29 proc.), lyginant su Europos Sąjungos vidurkiu (daugiau kaip 45 proc.), ir taip labai žemas. Daugelis jų dirba ne visą darbo dieną, jiems mokami mažesni atlyginimai. Karantino metu nemažai negalią turinčių žmonių pasinaudoja teise į pandeminį nedarbingumą, todėl šiuo metu nedirba. Vis dėlto, pasak D. Juodkaitės, baiminamasi, kad krizės sąlygomis jie nepatektų į atleidimų iš darbo srautą, nes išaugus bendram nedarbui grįžti į užimtumo rinką jiems būtų ypač sunku, dėl to dar labiau sumenktų ir jų pajamos.
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovės Aistės Adomavičienės teigimu, Lietuvoje ir prieš krizę žmonių su negalia skurdas bei atskirtis buvo didžiuliai (skurdo rizikos lygis tarp negalią turinčių asmenų siekė 35 proc.), o dabar – neabejotinai dar padidės. „Pandemijos krizė sukuria labai realią riziką neįgaliųjų absoliutaus skurdo rodiklio augimui ir socialinės atskirties didėjimui“, – teigia ir G. Nausėda.
„Kalbėdami su Prezidentu akcentavome, kad būtina numatyti individualias, motyvuojančias pagalbos priemones įsidarbinant ir kad jos būtų nukreiptos ne į segreguojančią užimtumo sistemą (socialines įmones), o į atvirą darbo rinką, kad būtų palankios visiems darbdaviams ir visiems, norintiems įsidarbinti“, – sako D. Juodkaitė.
1901 m.
1927 m.
1934 m.
Finansinė diskriminacija – kasdienybė?
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė A. Adomavičienė teigė, kad jau dabar negalią turintys žmonės patiria diskriminaciją, ir pabrėžė finansinės paramos poreikį. Pasak jos, dirbantis žmogus moka įmokas „Sodrai“, bet netekęs darbo gauna ne visą jo buvusias įmokas atspindinčią nedarbo draudimo išmoką, o tik jos dalį arba skirtumą, paskaičiuotą iš jos atėmus „Sodros“ mokamą neįgalumo pensiją. „Darbo netekimas – draudžiamasis įvykis, todėl jo išmokai dėl neįgalumo gaunamos pajamos negali turėti jokios įtakos“, – įsitikinusi A. Adomavičienė. Moteris pasidžiaugė, kad tokiai logikai pritarė ir Prezidentas.
„Kalbėjome ir apie kitų adekvačių pajamų užtikrinimą neįgaliesiems, tam tikrų pakeitimų, kurie juos apsaugų nuo dabartinės krizės, būtinybę“, – sako Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė. Prezidento dėmesį ji atkreipė ir į labai mažą bazinės šalpos pensijos dydį. Pasak A. Adomavičienės, sunku suprasti, kodėl patvirtinus, kad žmogui išgyventi, minimaliems vartojimo poreikiams patenkinti reikalingi 257 eurai, o kai kurių kitų išmokų dydis tesiekia 150–180 eurų. „Šios socialinės nelygybės turi būti atsisakyta, o negalios kompensacija, padedanti patenkinti individualius tokio žmogaus poreikius, mokama atskirai“, – įsitikinusi A. Adomavičienė.
Prezidentas G. Nausėda pritarė, kad krizė parodė piniginės paramos ir socialinio draudimo sistemų pusiausvyros nebuvimą, kurį reikėtų spręsti artimiausiu metu.
Reikia sustiprinti ir socialinę apsaugą
Pokalbyje su šalies vadovu LNF prezidentė D. Juodkaitė pabrėžė, kad krizė apnuogino ir įsisenėjusias sveikatos bei socialinės apsaugos problemas, atskleidė šių sistemų spragas.
Pasak jos, dėl paskelbto karantino uždarius dienos centrus, sustabdžius tam tikras socialines paslaugas, žmonės su negalia atsidūrė dviguboje atskirtyje. 24 valandas per parą neįgalius vaikus bei suaugusius artimuosius prižiūrintys šeimos nariai pateko į nepavydėtiną padėtį – nors daugelis buvo priversti pasiimti nedarbingumo pažymas ir dėl to prarasti dalį pajamų, netrukus įsitikino, kad be pagalbos sunkios kompleksinės negalios (ypač turinčius įvairaus autizmo spektro, elgesio sutrikimų) artimuosius prižiūrėti labai sudėtinga. Jau šiandien jie yra išsekę ir emociškai, ir psichologiškai, neturi jokio atokvėpio. „Svarbu kuo greičiau atidaryti bent dalį dienos centrų, kad šeimos nariai galėtų atsikvėpti, skirti laiko sau, pasirūpinti savo sveikata“, – sako A. Adomavičienė. Pasak D. Juodkaitės, savivaldybės turėtų nedelsdamos išsiaiškinti, kokioms šeimoms reikia padėti, kokias paslaugas skubiai, saugiai ir kokybiškai reikėtų suteikti.
NVO būtinas savivaldybių palaikymas
LNF prezidentės teigimu, pastaruoju metu išaugęs ne tik pačių paslaugų poreikis, bet gerokai išsiplėtusi ir jų įvairovė. „Reikia į namus pristatyti ir maisto, ir vaistų, suteikti kitų socialinių paslaugų, – sako D. Juodkaitė. – Dalį šios atsakomybės savivaldybėse prisiėmė nevyriausybinės organizacijos, bet daugelis jų net neturi pakankamai šioms paslaugoms būtinų kontaktinių apsaugos priemonių.“
Nevyriausybininkų nuomone, savivaldybės turėtų labai atsakingai įvertinti šių paslaugų poreikį, lanksčiai reaguoti į jo pokyčius, didinti finansavimą, o nevyriausybines organizacijas vertinti kaip lygiavertį partnerį, užtikrinti jų teikiamų paslaugų tęstinumą, finansavimo stabilumą. Susitikime dalyvavęs Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugas Sinkevičius patikino išgirdęs negalios bendruomenės atstovų nerimą, kad savivaldybėse nebūtų nutraukiami paslaugų pirkimai, stabdomi projektiniai, NVO finansavimo konkursai, ir pažadėjo perduoti tai savivaldybėms.
Gera proga imtis permainų
Į pokalbį su Prezidentu pakviesti negalios žmonių interesams atstovaujantys nevyriausybininkai akcentavo: šiandieninė krizė atskleidė, kad socialinė, sveikatos sistemos nebuvo įtraukios, atsparios, neužtikrino visų paslaugų ir poreikių. „Šiandien kenčiame nuo to, kas buvo nepadaryta anksčiau, bet dabar valdžia ir Vyriausybė turi galimybę pasirinkti kitą kelią – suplanuoti, investuoti ir padaryti taip, kad socialinė sritis būtų pakankamai stipri ir atspari. Dabar puiki proga permąstyti ir sustiprinti socialinę apsaugą“, – įsitikinusi LNF prezidentė D. Juodkaitė.
„Nieko nelaukdamos atsakingos valstybės institucijos jau šiandien privalo įsivertinti, kaip kinta neįgaliųjų socialinė padėtis karantino ar ekstremalios situacijos metu, prognozuoti, kaip ji keisis po karantino, ir kuo skubiau priimti atitinkamus sprendimus dėl papildomo šių žmonių užimtumo ir socialinių garantijų – tik tokiu būdu galima suvaldyti skurdo ir atskirties augimo rizikas“, – ragina Prezidentas.
Ir prof. J. Ruškaus nuomone, pandemija gali tapti puikia proga imtis esminių sisteminių pokyčių, proga nedelsiant perkonstruoti ekstremalių situacijų ir humanitarinių krizių valdymo planus, kuriuose privalu numatyti konkrečias priemones, kaip bus apsaugoti vieną ar kitą negalią turintys žmonės ir jų šeimos nariai, kokią pagalbą jiems įsipareigoja teikti mūsų valstybė atliepdama Konvencijos nuostatas. Pasak jo, dėl koronaviruso ištikusi humanitarinė krizė gali tapti ir nepaprastai palankia proga pagaliau pradėti sisteminę žmogaus teisėmis grįstą reformą socialinės apsaugos sistemoje, atsisakant institucinės globos ir pereinant prie visiems pagal poreikį prieinamos integruotos ir asmeninės pagalbos bendruomenėje.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
