Susirinkusieji popieriaus lape liejo skausmą dėl šuniukų, kačiukų, triušiukų ar net varnos.
Daugiau apie tai – TV3 Žinių reportaže.
Dailės terapijos užsiėmimas netektį augintinio netektį išgyvenantiems
Beveik dvejų metų kalytė Diva panevėžietės Džiugintos namuose apsigyveno praėjus maždaug dviem mėnesiams po kito augintinio – triušiuko netekties.
„Mes pasiėmėm ją kūdikėlį.“
Džiuginta dar saugo telefone labai mylėtos Popsytės nuotraukas.
„Kaip šuniukas, ji pasitikdavo mane namo grįžus, nes ji vaikščiodavo laisva, aišku, ir „zbitkų“ pridarydavo“, – pasakojo panevėžietė Džiuginta.
Vieną dieną grįžusi po darbų Džiuginta savo mylimą triušytę rado sustingusią.
„Savaitę laiko aš net gėriau raminamuosius, kadangi man buvo per sudėtinga atlaikyti, nes atrodo, kad netekau kaip tikro šeimos nario“, – tikino panevėžietė Džiuginta.
Panevėžietė Rima vis dar negali pamiršti beveik prieš dvejus mirusios katytės. Kartu gyveno 15 metų.
„Kai netekome, tai labai išgyveno ir anūkai, ir sūnus“, – pasakojo panevėžietė Rima.
Rima, kaip ir dar keliolika moterų, neslūgstantį skausmą dėl augintinio netekties bando malšinti teptuko potėpiais popieriaus lape.
„Žinokite, tikrai padeda, truputį ir mintis nukreipti, ir bendraminčiai labai padeda“, – sakė panevėžietė Daiva.
„Mano piešinyje šunelis Nora iškeliauja į dausas. Vargšelis, liūdnas“, – pasakojo panevėžietė Virginija.
Vis dar liūdi ir šeimininkė: „Verkiau visą savaitę.“
Į užsiėmimą ateina ir artimų žmonių netektį išgyvenantys žmonės
Šis dailės terapijos užsiėmimas skirtas būtent praradusiems augintinį. Į jį sukvietė būsima psichoterapeutė. Pati išgyvenusi dėl savo augintinio netekties.
„Man pačiai užtruko gana ilgai ir žmonių nesupratimas, tarkim, nu kas čia, tik katinas“, – pasakojo būsima psichoterapeutė Renata Tamošiūnaitė.
„Kažkodėl šiandien prisiminiau savo dukrytę. Ir nupiešiau, kad aš čia sėdžiu ir apie ją galvoju“, – pasakojo panevėžietė Adelė.
Adelė savo dukters neteko prieš kelis dešimtmečius. Jaunos merginos mirtis buvo tragiška.
„Laikinai praradau kalbą, kai pamačiau“, – pasakojo Adelė.
Adelė pripažįsta, vis dar ieško būdų kaip malšinti skausmą. Tad nors šis dailės terapijos užsiėmimas skirtas netekus augintinių, nusprendė išbandyti.
Panevėžietė Vanda taip pat ėmėsi teptuko išgyvendama dėl sutuoktinio mirties.
„Norisi kažką keisti, už tai ir atėjau čia, kad nusiraminti ir norisi tų šviesių spalvų jau“, – pasakojo panevėžietė Vanda.
Yra gedinčių net varnos
Pasak būsimos psichoterapeutės, patvirtinta mokslo, kad dailės terapija išties gali padėti mažinti emocinius sunkumus, stiprinti psichinę sveikatą.
„Liedami spalvas jūs atpalaiduojate savo mintis, paleidžiate savo mintis“, – pasakojo būsima psichoterapeutė R. Tamošiūnaitė.
O gedėti, pasirodo, galima net varnos.
„Paukštis buvo labai protingas, protingesnis už mane“, – pasakojo panevėžietė Ona.
Ir nors Ona pašmaikštauja prisimindama sparnuotąją draugę, prisipažįsta, varnos ilgu.
„Visada sėdėdavo medyje ir laukdavo kol durys prasivers. Jeigu durys prasivers, reiškia aš eisiu pas šuniuką ir atnešiu maisto“, – pasakojo panevėžietė Ona.
„Buvo kačiukai, šuniukai, triušiukai, degu, ežiukas buvo, varnos nebuvo. Šiandien turim varną. Kaip žmogus prisiriša, koks jo santykis yra su tuo augintiniu, tiek jam jis yra brangus“, – pasakojo būsima psichoterapeutė R. Tamošiūnaitė.
Svarbiausia, anot specialistės, kad kaip ir netekus artimo žmogaus, taip ir augintinio, jei reikia, nebijoti ieškoti pagalbos.
Visą reportažą žiūrėkite straipsnio pradžioje.
