Po 6-erių metų lietuviai sugrįžo iš emigracijos: pažįstami vadina kvailiais

Valdžia metai iš metų garsiai deklaruoja apie tai, kaip kuriamos programos, kurių tikslas – kuo daugiau lietuvių sugrąžinti iš emigracijos ir vėl pasiekti bent jau trijų milijonų ribą.

12

Dar gruodžio pradžioje Vyriausybė posėdyje patvirtino Demografijos, migracijos ir integracijos politikos strategijos įgyvendinimui skirtą veiksmų planą 2019–2021 metams, kuriuo siekiama ambicingo tikslo: iki 2021 metų sustabdyti gyventojų skaičiaus mažėjimą Lietuvoje, o iki 2030 metų – vėl tapti 3 milijonų gyventojų šalimi. Skamba gražiai, tik ar tai padės?...

(12 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Šokiruojantis CNN  tyrimas apie emigraciją: „nesipriešink, jei tave prievartauja“

Tačiau, rodos, 29-erių metų Monikai Grincevičienei ir jos vyrui 30-ečiui Žilvinui Grincevičiui valdžia ir jos užmojai – nė motais. Jiems emigracijoje, kaip sakė pati moteris, labiausiai trūko artimųjų, lietuviškos aplinkos, papročių. Todėl, nepaisant pažįstamų kreivų žvilgsnių ir replikų, penkerius metus Vokietijoje praleidusi Monika, šių metų lapkritį galiausiai nusprendė su vyru ir vienerių metų sūneliu Joriu grįžti atgal į Tėvynę, savo gimtuosius Kėdainius.

– Kada išvykote iš Lietuvos?

– Oficialiai išvykau 2013 metų pabaigoje. Tačiau dar iki tol išvykdavau atostogoms pas dabartinį savo vyrą – jis ten jau ilgai gyveno ir dirbo savame versle.

– Kodėl nusprendėte vykti į Vokietiją? Ar ketinote ten pasilikti visam laikui?

– Vyras į Vokietiją išvyko, nes, baigęs kalvio kursus, liko dirbti pas savo mokytoją ir bėgant metams jam norėjosi būti savarankiškesniam, pradėti dirbti sau. Todėl, gavęs pasiūlymą vykti į Vokietiją, surizikavo ir išvyko. Įsikūręs grįžti į Lietuvą nebeplanavo. Tad man teko apsispręsti, ar likti Lietuvoje be jo, ar taip pat surizikuoti ir būti kartu. Ilgai nesvarsčiau. Išvykau ir sukūrėme šeimą.

– Kokius darbus ten dirbote?

– Aš nuo mažens užsiėmiau žirginiu sportu, mano vyras – žirgų kalvis. Tad lengvai radau darbą su žirgais. Teko dirbti ne vienoje vietoje. Tačiau po vieno nelaimingo įvykio, kai buvau sužalota, nusprendžiau šią veiklą užbaigti. Taigi, prisiregistravau Vokietijoje darbo biržoje. Kadangi pagal Vokietijoje galiojančią tvarką mūsų šeimos pajamos buvo pakankamos, negavau jokios materialios paramos.

Darbo taip pat man niekas neskubėjo padėti susirasti. Pasiūlė tik kalbos kursus. Tad gerą pusmetį mokiausi vokiečių kalbos. Kadangi nemėgstu būti išlaikoma – visada buvau savarankiška – jaučiausi nepatogiai nedirbdama. Todėl sumąsčiau, jog reikia užsidirbti iš savo hobių... Juos tobulinau kursuose ir, laikui bėgant, įkūriau savo šunų kirpyklą. Tad iki paskutinių dienų dirbau savo šunų kirpykloje.

REKLAMA

– Monika, iš Jūsų pasakojimo atrodo, jog viskas sekėsi puikiai. Galėjote tiesiog gyventi, tobulėti ir nesukti sau galvos. Kodėl nusprendėte grįžti? Ar buvo sunku apsispręsti?

– Grįžau į Lietuvą su sūnumi ir laukiame grįžtančio tėčio. Sūnus buvo pagrindinė priežastis, privertusi apsispręsti. Jam augant buvo vis sunkiau matyti, kad jis nepažįsta savo močiutės, senelio, dėdžių, tetų ir pusbrolių. Buvo labai sunku. Atsirado baimė, jog jis liks vienišas, atskirtas nuo šeimos. Pradėjau bijoti dėl kalbos – neužilgo laikas į darželį. Pabijojau, jog ten mokysime vokiečių kalba, o lietuvių gerai ir neišmoks. Tada su giminaičiais bus dar sunkiau...

Aišku, dėl savęs taip pat jaučiau diskomfortą – kiti papročiai. Aš esu tradicijų mėgėja: tradiciškos vestuvės, Kalėdos – o ten net Kūčių vakarienė visai kitokia. Dar jaučiausi nesaugi dėl netobulos vokiečių kalbos – tvarkant popierius, draudimus būdavo sunku. Vyras taip pat vokiečių kalbos nesimokė mokykloje. Ją jis pramoko savarankiškai, tik bendraudamas su žmonėmis. Tad galiausiai pasiryžome surizikuoti ir grįžti.

– Minėjote, jog vyras vis tik liko dar kuriam laikui Vokietijoje. Kada jis planuoja grįžti?

– Šiuo metu su vyru esame suplanavę maždaug kas du mėnesius, kad jis grįš į Lietuvą mūsų aplankyti arba mes keliausime pas jį. Vyras visam laikui planuoja grįžti per metus ar dvejus. Priklausys nuo to, kaip seksis man įsikurti. Jei nekils bėdų pradėjus dirbti, kai Joris eis į darželį, bus klientų (šunų), tada vyras grįš. Taip nusprendėme, nes manome, jog jam grįžus taip pat reikės laiko, kol įsitvirtins jo įmonė. Tokiu atveju nebūtų sunku finansiškai, nes aš jau dirbčiau.

– Paprastai į regionus žiūrima gana skeptiškai, ypač grįžus iš užsienio. Kodėl nusprendėte grįžti į Kėdainius, gana mažą miestą, o ne kokį didmiestį – Vilnių, Kauną, Klaipėdą?..

– Kėdainius pasirinkome dėl daugelio priežasčių: čia yra mano gimtas kraštas, jį daugmaž pažįstu, taip pat mano tėvai gyvena Kėdainių rajone, yra ir draugų, kurie neišvyko ir sukūrė šeimas čia arba grįžo su jomis iš užsienio – tad nusprendėme, jog Kėdainiuose būtų lengviau įsikurti. Kitas svarbus dalykas – Lietuvos geografinis centras, geras susisiekimas su visa Lietuva. Kadangi grįžus vyras dirbtų po visą Lietuvą, važinėtų po žirgynus.

REKLAMA

– Spėju, kad būti ir auginti sūnelį vienai, be vyro, nėra lengva ir paprasta. Ką veikiate, kuo užsiimate šiuo metu?

– Šiuo metu, kol sūnus neina į darželį, auginu jį, esu namų šeimininkė. Savaitgaliais bandau prisidurti kirpdama draugų, giminaičių šuniukus. Vos tik vaikutis pradės eiti į darželį, bandysiu įkurti savo kirpyklėlę ir čia.

– Monika, ne paslaptis, kad lietuviai nevaikšto gatvėmis išsišiepę nuo ausies iki ausies. Ar negąsdina Jūsų „lietuviškas“ gyvenimas ir dažnai paniurę žmonių veidai?

– Kol kas sekasi ir už šypseną gaunu šypseną atgal. Kaimynai malonūs, paslaugūs. Parduotuvėje, poliklinikoje taip pat iki šiol susidūriau gal su vienu ar dviem paniurusiais žmonėmis. Tačiau būna dienų, kai ir man sunku, tad nesuku dėl to galvos. Svarbu – koks esi pats, koks tavo draugų ratas, artimieji. O nepažįstami – juk nežinia, kodėl jie nesišypso, apie tai net nesusimąstau...


Rašyti komentarą...
a
as
2019-02-08 19:32:52
Pranešti apie netinkamą komentarą
mus valdzia tik giriasi kad daro viska emigrantam o is tikro galvoja kaip numauti paskutines kelnes
Atsakyti
-4

R
Ritai
2019-02-08 22:22:11
Pranešti apie netinkamą komentarą
Paskaicius tavo komentara,tai Lietuvoj gerai kvailiams,nes jie nesugeba realiai ivertinti padeties. Ir sukciams, kurie savo motina gali parduoti. Omeny turejau ne seimunus ir ne turtuolius, kur draustiniuose vilas statosi. O ta paprasta pileti, kuris ziuri ziurkes akim ir vagia is savo draugo. Pastaruju nekenciu labiausiai. Padarysi tokiam darba, nesumokes, o jei ir sumokes, tai daug maziau nei buvo sutarta. Pirksi preke is tokio, neveiks. Sakys, pats sugadinai. Ir jie tai vadina - sukimusi. Brudu brudai.
Atsakyti
-2

G
Gintaras
2019-02-09 03:13:49
Pranešti apie netinkamą komentarą
Užsienyje pinigų užsidirbus galima bandyti ir čia suktis. Bet jei nieko neturi, tai tenka daug dirbti ir nieko neuždirbti. Dar šeštadieniais eiti į darbą kad minimalų atlygį užsidirbtum, nes darbo valandomis ne visur uždirbti galima tokį žvėriškai didelį lietuvišką minimumą :) Žinau tokių įmonių. O svarbiausia, kad jų savininkai užsienio piliečiai. Reiškia, Lietuvoje lietuvį gali knisti statų ir paguldytą, kokia tik nori poza pravaryti :)
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (22)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų