Šiandien vaikinas dirba padavėju viename populiariausių restoranų Vilniaus centre ir džiaugiasi galėdamas būti arčiau namų.
Klojo trinkeles
Norvegijoje pradėjo dirbti dėka brolio: „Jis ten jau septynerius metus, jis darbe atsirado laisva vieta, todėl iškart pasiūlė man prisijungti.“
Vienoje geriausių įmonių pradėjęs dirbti Mantas džiaugėsi atitekusia vieta: „Atlyginimas buvo labai patrauklus, įmonė rūpinosi savo darbuotojais, skirdavo nemokamus masažo seansus, didžiules nuolaidas sporto klubuose, mašinų salonuose ir jei dirbdavome viršvalandžius, galėdavome užsisakyti maisto iš bet kur.“
Bet kas į šią įmonę patekti negali: „Dirbti reikia sunkiai, fizinis darbas, bet man tikrai patiko. Nemėgstu sėdimo darbo ofise, mieliau nešiosiu kažką arba trinkeles klosiu.“
Iš pradžių Mantas su darbdaviais tarėsi dirbti tik vasarą: „Po kelių mėnesių grįžęs namo, į Lietuvą, sulaukiau laiško iš įmonės vadovo. Kvietė kitą sezoną grįžti atgal, pasiūlė kontraktą, sutikau.“
Norvegijoje vaikinas klojo trinkeles, dėjo šaligatvio bortelius. Pasak Manto, darbas nebuvo sunkus, jam buvo įdomu, o ir darbo valandos patrauklios – pusę dienos atidirbęs turėdavo daug laisvo laiko.
Taip pat vaikinas apkeliavo visą Norvegiją: „Gražesnio kraštovaizdžio nesu matęs. Kalnai, fiordai, žaluma – net kvapą gniaužia.“
Panašios kainos
Sako, kad Norvegijoje pragyventi labai brangu, tačiau Mantas pamatė viską kitaip: „Leisdavau sau viską, maistui išleisdavau panašiai kaip ir Lietuvoje. Netaupiau ir tikrai ne kruopas valgiau.“
Tačiau, kad ir kiek galimybių siūlė Norvegija – Mantas nepasiliko: „Nenorėčiau ten gyventi, viskas gerai su ta šalimi, žmonės draugiški ir malonūs, bet jautiesi svetimas. Oras prastas, o kraštas visai nesavas.“
Savas kraštas, kalba, artimi žmonės ir draugai vaikiną parviliojo atgal: „Ten turėjau draugus, bet jie neatstojo Lietuvoje likusių. Didelis amžiaus skirtumas, skirtingos vertybės ir mąstymas kišo koją.“
Grįžęs į Lietuvą vaikinas ėmė dirbti padavėju restorane: „Nesiskundžiu, mėgstu bendrauti su žmonėmis, viskas yra neblogai, bet atlyginimas skiriasi trigubai nuo buvusio, sunku prie to priprasti. Pragyventi tokio atlyginimo užtenka, bet susitaupyti yra neįmanoma.“
Su padavėjo atlyginimu Mantas leidžia sau tiek pat kiek ir Norvegijoje: „Gyvenu nuo atlyginimo iki atlyginimo, nors ir nesusitaupau pinigų, bet gyvenu taip pat kaip ir Norvegijoje.“
Gyvenimą vaikinas sieja Lietuvoje, tačiau žada trumpam dar grįžti į Norvegiją: „Ten puikios sąlygos dirbti ir susitaupyti pinigų, todėl planuoju užsidirbti būstui Vilniuje ir tuomet grįžti čia gyventi. Kitaip yra neįmanoma, nei būstą įsigyti, nei verslą pradėti.“
Daugelis Manto klausia, kodėl jis grįžo į Lietuvą, vaikinas atsako paprastai – čia jo namai. Jei atlyginimai būtų tokie patrauklūs, pasak Manto, tikrai niekas neemigruotų.
