Visi viską mato ir girdi. Pas kiekvieną savos bėdos ir džiaugsmai. Kiekvienas turi gyventi savo gyvenimą.Kiekvieniems yra savos mokyklos ir universitetai. Būkite visi laimingi ir gyvenkite savo gyvenimą.

Pagarba Katažinai, stiprybės jai. Didžiausios sėkmės jų šeimai.

Manau, kad Zvonkui antra žmona pasisekė.

Katažina Jum stiprybės Mamos meilė daro stebuklus Mamos meilė pasaulyje stipriausia savo vaikeliui Te saugo Jus ir Jūsų šeimą Dievulis

Kasdien pasakoti nereikėtų. Jau visi zino,gana.

o as ka zinau tai zinau ,apie tokius autistus. jie buna agresyvus, nes tokia gyvena musu laiptineje jau paneles amziaus.ji nori demesio ,tai is nieko juokiasi ,bute barskina i radiatorius ,stumdo kede su ratukais...drauges pasisalina nuo jos sako mes kitokios nei tu

Mano sūnui 14metų,jis ypatingas vaikas...žiūrėdama laidą praverkiau,nes viskas pragyventa kai jis buvo mažas,ir niekas nepaklausė iki šiolei kaip jaučiuosi aš...gydytojų abėjingunas,žmonių nesupratingumas,artimų žmonių rato sumažėjimas,ir kai dar vaiką augini viena,nes tėtis mirė...sunkumai ir mokykloje,nors mokosi labai gerai,bet koją kiša kalba,skaitymo ir rašymo problemos...klasėje vaikų keiksmažodis pagrindinis-"autistas",jis supranta ir tai jį žeidžia...nesupras niekas,kas neaugina tokių vaikų.

Katažyna šaunuolė, kad prabilo apie tai. Atėjo laikas apie tai kalbėti drąsiai. Eiliniams tėvams bus drąsu taip pat apie tai kalbėti ir spręsti tą situaciją. Mokyklose nėra mokytojų, kurie mokėtų tokius vaikus ugdyti. Žmonės, prabuskite, būkite empatiški. Atėjo laikas daugiau ruošti specialistų tokių vaikų ugdymui. Mano vaiko mokykloje net specialioji pedagogė stokoja įgūdžių tokių vaikų ugdymui. Būkime drąsūs šiuo klausimu.

Yra blogybė tame,kad mes gyvenome kitoje santvarkoje.Kurioje nebuvo jokių invalidų ir jie visi buvo uždari.Tūnodavo visalaik savo kambarėlyje.Niekur jie išeit negalėjo.Mes jų gatvėje nematėme,o dabar laisvai vaikšto gatvėse,net rateliuose.Požiūris jau keičiasi ir i gerają pusę.Priimkime žmones tokius kokie jie yra,nors kai kam yra nelengva.Šeimos kurios aukojasi dėl savo vaikų.Joms reikalinga pagalba iš valstybės.Per trisdešimt metų mes nesugebėjome sukurt dorai sunkiems ligoniams,invalidams sistemos,kaip kitos valstybėse.Kurie negali dorai pasirūpinti savimi.Valstybei sunkiai sekasi tai igyvendinti.Kada tai bus sutvarkyta visai neaišku.Juk jie nekalti,kad jie kitokie negu jie patys būdami normalūs.

Nedurni visai tie autistai tik kiokie.dauguma ju ir dirba bendrauja ir tikrai daug pasiekia. Nereikia perdaug pergyvent.