„Tyrimai rodo, kad negalią turintys žmonės – potencialūs turistai, kelionėms skiriantys gerokai didesnes sumas nei jaunimas, bet ir reiklesni keliautojus priimančių šalių infrastruktūrai, požiūriui į negalią turinčius žmones, bendravimo su jais įgūdžiams ir įpročiams. Savo keliones jie planuoja iš anksto, atidžiai išanalizavę situaciją, ko vienoje ar kitoje šalyje gali tikėtis“, – sako nuotolinius seminarus apie prieinamą turizmą rengianti Lietuvos žmonų su negalia sąjungos (LŽNS) atstovė Ugnė Šakūnienė. Pasak jos, kasmet vis gausėja keliaujančių specialiųjų poreikių turinčių žmonių, jie kelionei išleidžia daugiau ir apsistoja ilgesniam laikui. Jeigu viešnage lieka patenkinti, grįžta vėl ir vėl, todėl turizmo sektoriuje dirbančioms bendrovėms naudinga susipažinti su jų poreikiais, bendravimo ypatumais, sukurti patogią aplinką ir paslaugas.
Prieš porą metų LŽNS kartu su partneriais iš dar 5 Europos valstybių: Belgijos, Vokietijos, Italijos, Portugalijos ir Ispanijos įgyvendino projektą „Tour4all“, kuriuo siekta turizmą padaryti dar prieinamesnį, kad visi žmonės – neįgalieji, pagyvenę ar turintys laikinų judėjimo problemų – galėtų keliauti. Projekte sukurtais mokymo moduliais LŽNS dalijasi ne tik su turizmu besidominčiais, bet ir visais norinčiais sužinoti, kaip elgtis, bendrauti su įvairią negalią turinčiais žmonėmis.
Amžius
Persirgtos ligos
Vartojami vaistai
Jokios
Ką reikėtų įsidėmėti bendraujant su neįgaliaisiais
U. Šakūnienė pabrėžia, kad nors rekomendacijos skirtos turizmo sektoriui, jų reikėtų laikytis ir kitų sričių darbuotojams, bet kuriam visuomenės nariui. Kokios tos bendrosios taisyklės?
Pasak U. Šakūnienės, bendraujant su negalią turinčiais žmonėmis labai svarbu elgtis pagarbiai ir nerodyti gailesčio. „Nedarykime ir išankstinių prielaidų, nes kiekvieno žmogaus galimybės individualios“, – sako Ugnė ir paaiškina: paralimpiniam čempionui įveikti porą laiptelių visiškai lengva, o, tarkime, silpnas rankas turinčiam neįgaliajam tai neįveikiamas iššūkis.
„Susitikę su negalią turinčiu žmogumi, bendraukime su juo pačiu, o ne jį lydinčiu asmeniu, – pataria mokymų organizatorė ir pateikia ne vieną pavyzdį, kai vežimėlyje sėdintis neįgalusis neįtraukiamas į pokalbį, o jam svarbūs reikalai aptariami su jo palydovu. – Jeigu norite padėti negalią turinčiam žmogui, pirmiausia paklauskite jo, ar jam tikrai reikia pagalbos ir kaip galėtumėte tai padaryti“, – tęsia U. Šakūnienė.
Mokymų dalyvius lektorė perspėja: tiek neįgaliojo vežimėlis ar ramentai, tiek baltoji lazdelė – tarytum neįgaliųjų asmeninė erdvė, todėl svetimiems žmonėms jų liesti nereikėtų. „Juk neskubame liesti nepažįstamos moters rankinės“, – pavyzdį pateikia ji ir pataria taip pat elgtis ir su asmeninėmis neįgaliųjų priemonėmis.
Būkime dėmesingi judėjimo negalią turinčiam žmogui
U. Šakūnienės teigimu, bendravimas su skirtingos negalios žmonėmis turi ir bendrumo, ir savų ypatumų. „Jeigu bendrausite su neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiu ar žemaūgiu žmogumi, būtų gerai prisėsti, pritūpti ar žengti bent porą žingsnių atgal, kad žmogui būtų patogu užmegzti akių kontaktą, nereikėtų žiūrėti užvertus galvą, – pastebi lektorė ir pataria pasirūpinti, kad tokią negalią turintys asmenys nepatirtų nepatogumų ir apsilankę prekybos centre, autobusų ar geležinkelio stotyje, kokioje nors įstaigoje, kur dažniausiai įrengti aukšti prekystaliai, bilietų kasos ar kitos aptarnavimo vietos. – Stalviršiai (jeigu ne visi, tai nors keli) turėtų būti įrengti vežimėlyje sėdinčiam žmogui patogiame aukštyje, o jeigu taip nėra, reikia palydėti žmogų prie paprasto stalo, jį išklausyti.“
U. Šakūnienė pataria rateliuose sėdinčio žmogaus nepaversi ir daiktų saugykla – neapkrauti jo daiktais, neduoti palaikyti striukės ar rankinės.
„Jeigu žmogus vaikšto su ramentais, nestverkime jo už rankos ar ramento – žmogus gali prarasti pusiausvyrą, nugriūti, – perspėja ji ir priduria, kad jeigu žmogus nešasi kokius nors daiktus, nesistenkime jų paimti. – Dažniausiai taip judantys žmonės daiktus laiko toje vietoje, kur ir ramentą, todėl pabandžius juos paimti žmogus taip pat gali prarasti pusiausvyrą. Norint pagelbėti, reikėtų tai pasakyti ir palaukti, kol žmogus pats paduos savo nešulius.“
U. Šakūnienė pasidalija ir dar pora patarimų: jeigu matome, kad toks žmogus nori išeiti pro duris ir stumia jas pečiu, padėkime iš lėto atidaryti, o eidami šalia su ramentais judančio žmogaus, stenkimės išlaikyti vienodą tempą, nebėkime pirma jo, kad paskui nereikėtų laukti ar grįžti atgal.
Neregiui galite būti akimis
U. Šakūnienė pataria susitikus su nereginčiu žmogumi kiekvieną kartą jam prisistatyti. „Veidą prisiminti lengviau negu balsą, todėl prisistačius bus paprasčiau bendrauti, – tikina ji ir priduria, jog labai svarbu priėjus pasakyti ir jeigu išeinate. – Pamojavimas ranka atsisveikinant nematančiam žmogui nieko nereiškia.“
Jeigu nematantis ar silpnai matantis žmogus kur nors dažnai lankosi, jis įpranta prie aplinkos, įgunda joje judėti, todėl perstačius baldus ar įrengus kokį naują stendą būtina perspėti apie pokyčius, kad žmogus neatsitrenktų, nesusižeistų. Ne tik neregintiems, bet ir kitą negalią turintiems žmonės labai svarbu, kad būtų laisvi visi takai.
„Niekada nereikėtų imti neregio daiktų ir jų padėti kur nors į šoną, o jeigu tai padaryti būtina, reikia aiškiai ir tiksliai nupasakoti vietą, kurioje tą daiktą padėjote, – perspėja lektorė. – Jeigu pakabinote neregio paltą, pasakykite, kad kabykla yra, tarkime, į kairę už stalo, o jo drabužis kabo ant trečio kabliuko“, – paaiškina U. Šakūnienė.
Mokymuose lektorė primena ir dar keletą svarbių dalykų. Pasak jos, bendraujant su nematančiu žmogumi nereikia kelti balso – tai jam nepadės geriau orientuotis aplinkoje, o tik sutrikdys. Einant kartu geriausia neregiui pasiūlyti parankę, o galbūt jis norės uždėti ranką ant jūsų peties. „Jūs tarsi būsite jo akys, o jis eis atsilikdamas puse žingsnio“, – pasakoja Ugnė ir priduria, kad neregį būtina iš anksto perspėti apie būsimas kliūtis. Negalima neregio palikti vieno tuščioje erdvėje be jokio orientyro. Jeigu jam reikia ko nors palaukti, reikėtų privesti prie sienos, kolonos, o lauke – prie pastato sienos, suolelio, medžio.
U. Šakūnienė atkreipia dėmesį, kad tiek judantį neįgaliojo vežimėliu, tiek neregį su baltąja lazdele vairuotojai turi praleisti, nesvarbu, kur jie norės pereiti gatvę. Pasak jos, tai rekomenduojama todėl, kad aplinka negalią turintiems žmonės dar nėra visiškai pritaikyta – galbūt prie perėjos yra aukštas bortelis, o neregys, jeigu šaligatvyje neįrengta vedimo sistema, apskritai nežino, kur yra perėja.
„Silpnaregiams labai svarbu, kad jiems skirtos interneto svetainės ar įvairių pristatymų skaidrės būtų kontrastingų spalvų – geriausia juodas ar kitos tamsios spalvos tekstas baltame fone arba atvirkščiai. Ruošiant informaciją silpnaregiams svarbus ir šriftas – jis neturėtų turėti kažkokių užraitymų, o būti paprastas, tiesus“, – sako Ugnė ir perspėja nesirinkti raudonos spalvos ant mėlyno, žalio, rudo ar kito tamsaus fono norint atkreipti dėmesį į svarbiausias teksto dalis, nes silpnaregiai taip parašyto teksto apskritai nematys. Raudona spalva tinkama tik šviesiame fone.
U. Šakūnienė pabrėžia ir dar vieną įsidėmėtiną dalyką – skirtingų regėjimo problemų turintys žmonės mato skirtingai: geltonosios dėmės degeneracija besiskundžiantiems asmenims išplaukia regėjimo lauko centras ir jie mato tik šonuose esantį vaizdą, o turintys kataraktą mato kaip per storą vandens sluoksnį ar seniai nevalytus langus, sergantieji glaukoma mato tik vaizdo centrą, jų periferinis regėjimas prastas.
Su negirdinčiais žmonėmis bendraukime raštu arba gestais
„Turbūt sunkiausia bendrauti su negirdinčiais žmonėmis, nes didžioji dalis informacijos perduodama garsine kalba“, – sako U. Šakūnienė ir pataria, kaip prisiderinti prie šią negalią turinčiųjų. Pasak jos, bendraujant su tokiu žmogumi reikia pasistengti, kad jis matytų pašnekovo veidą, nes daugeliui neprigirdinčiųjų suprasti, kas sakoma, padeda ir kalbančiojo lūpų judesiai. Kurtiesiems svarbi pašnekovo kūno kalba, veido išraiška – ji padeda orientuotis: jeigu šypsodamiesi linktelėjate, jie supranta, kad sveikinatės. Norint atkreipti negirdinčio žmogaus dėmesį užtenka paliesti jo petį ir šis supras, kad norite su juo pabendrauti.
„Ne visi kurtieji skaito iš lūpų, todėl geriausia tai, ką norite pasakyti, parašyti ant popieriaus ar kito paviršiaus, – pataria Ugnė. – Jeigu žmogus apkurto dėl ligos, traumos ar amžiaus, jis supras bet kokį parašytą tekstą, o jeigu negirdi nuo gimimo, reikia turėti galvoje, kad garsinė kalba jam visiškai svetima – svetimesnė negu mums nesuprantama užsienio kalba. Jam reikėtų rašyti aiškiai, tiksliai, trumpai, nevartoti sudėtingų žodžių. O jeigu su negirdinčiu žmogumi žadate bendrauti ilgiau, neapsieisite be gestų kalbos vertėjo, tik įsidėmėkite, kad reikia kalbėti su pačiu kurčiuoju, o ne su jam padėti atėjusiu vertėju“, – perspėja U. Šakūnienė.
Daugiau laiko – bendrauti su turinčiais intelekto sutrikimų
„Bendraujant su šiais žmonėmis labai svarbi rami, dėmesio netrikdanti aplinka“, – sako Ugnė ir priduria, kad pašnekesys su jais visada ilgiau trunka – intelekto sutrikimų turintiems žmonėms reikia daugiau laiko suprasti, ką sakote, sugalvoti, kaip atsakyti.
Geriau už bet kokius užrašus intelekto sutrikimų turintys žmonės supranta paprastus ženklus: raudoną kryžių jiems lengviau identifikuoti kaip vaistinės, gydymo įstaigos nuorodą nei užrašą ant durų.
Turistinis maršrutas nuokalnėm – patogesnis
U. Šakūnienė sako, kad yra svarbių rekomendacijų ir turizmo organizatoriams. Pasak jos, laukiant turistų, bendrovės interneto svetainėse turėtų pateikti kuo tikslesnę informaciją, kaip pasiruošta priimti skirtingų negalių ir poreikių turinčius žmones, kokių paslaugų jie gali tikėtis. „Jeigu rašoma, kad pritaikyta aplinka, reikia nurodyti, ar galima patekti į pastatą, ar reikia lydinčio asmens, ar viešbutyje yra liftas ir pan.“, – pasakoja Ugnė.
Pasak jos, labai svarbu ir tai, kad viešbutį būtų galima užsisakyti ne vien internetu, bet palikta galimybė ir paskambinti, nes tai daug patogiau nematantiems ar vyresnio amžiaus žmonėms. Ir sudarant turistinius maršrutus reikia įsitikinti, kokiu grindiniu pakviesite keliauti turistus, ar jame nebus birios dangos, skaldyto akmens paviršių, kuriais sunku judėti ir rateliuose sėdintiems turistams, ir senjorams, ar nebus per stačių nuolydžių, informacinės lentos įrengtos tinkamame aukštyje, kad jose esančius aprašymus galėtų perskaityti ir rateliuose sėdintys ar žemaūgiai turistai.
U. Šakūnienė pasidalija ir dar vienu labai praktišku patarimu: kartais turistinio maršruto objektai būna išdėstyti taip, kad žmonėms reikia vis kilti į įkalnę. Tereikia šiuos objektus pradėti lankyti nuo pabaigos – nuokalnėn besileidžiantys turistai kur kas mažiau pavargs ir galės labiau mėgautis mūsų krašto grožiu. Beje, reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad neįgaliesiems ir specialiųjų poreikių turintiems žmonėms būtina numatyti daugiau laiko objektams lankyti.
Svarbu savo maršrutus, paslaugas išsitestuoti, pasikonsultuoti su skirtingų negalių organizacijomis, pabrėžia U. Šakūnienė ir besiruošiantiems keliauti ar priimti turistus pataria pasinaudoti LŽNS sukurta interneto svetaine www.beslenksciu.lt.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
