Sulaukusi svečių, šeimyna ateina susipažinti. Tai daroma pagal griežtą tvarką. Moteriškės neša valgį. Ant stalo keletas rūšių saldžiarūgščio sūrio, kietokų bandelių. Siūloma pienu ir druska atmieštos žaliosios arbatos, sriubos, o pagrindinis patiekalas dažniausiai ruošiamas iš naminės tešlos plačiomis skiltelėmis supjaustytų makaronų, pagardintų mėsos gabalėliais ir virtomis bulvėmis, kurios, supratome, atstoja garnyrą.
Pirmąją pasakojimo dalį skaitykite čia.
Desertui - gaivinantis gėrimas, panašus į jogurtą ar rūgpienį. Vyriausias šeimos vyras iš maišelio traukia tabokinę ir įprasta tvarka pasiūlo uostomojo tabako.
Nomadai kalba tik mongoliškai. Todėl iškart nepatikėdavo, kaip mūsų grupelės du keliautojai, aštuonis mėnesius praleidę Ulan Batore, atsakydavo, paklausdavo, elementariai papasakodavo nors laužyta, bet mongolų kalba. Sakė pirmąkart sutikę tokius užsieniečius.
"Ar gerai leidžiate vasarą?" - dera paklausti kiekvieno sutikto nomado. Atsakymas tik vienas: po varginančios žiemos vasarą turi būti tik gera.
Galėjome bendrauti ne tik pagal schemą ir pirštais, bet sužinoti, kad Bijambatoho šeimos senolis iš vienintelio Mongolijos kosmonauto pirko sidabro ir juo papuošė balną, kad antrosios šeimos dešimtmetis imtynių čempionas kasdien į mokyklą ir atgal joja po 30 kilometrų, kad daugelis mus priėmusių mongolų nesižavi Ulan Batoru, nes žino, kad dešimtys tūkstančių klajoklių, ten nesuradę laimės, nors ir norėtų, bet nebeturi jokių galimybių grįžti atgal į stepę.
Tualetas - plati stepė
Prieš kelionę Ulan Batore išklausėme dviejų valandų instruktažą ir pasirašėme krūvą dokumentų. Neieškok ko nepametęs, neglostyk šunų, nes jie ne naminiai gyvūnėliai, nesitikėk vonios ar dušo, įsidėk vaistų, nes šamano arti gali ir nebūti, prie arklio eik iš kairės (jokių dezodorantų), o tualetas - dvi lentos ir skylė.
Jokių dviejų lentų neradome. Tualetas - plati stepė: už akmens, aukštesnės žolės kupsto ar už skardžio. Patys nomadai nesivargina ieškodami nuošalumo - metras antras į šoną, moterys - taip pat.
Šokiruoja, bet priprantama. Taip pat galima apsieiti tik su drėgnomis servetėlėmis, nes vandens užtenka tik dantims išsivalyti.
Puikūs nomadų arkliai
Už Saulėtųjų kopų - trečioji jurta, iki kurios arkliais apie dvi valandas. Tąkart akivaizdžiai įsitikinta, kad nomadų turizmas gali būti ne tik varginantis, bet ir pavojingas.
Kinkavęs arklys paragintas pasileido vis greitėjančia risčia, pradėjo šuoliuoti ir, truputėlį pasukęs iš priekyje risnojančių žirgų praminto tako, kaip kulkos pakirstas virto ant šono. Išsviestas iš balno skridau keletą metrų ir tėškiausi veidu į smėlį. (Lyg epizodas iš filmo apie kavalerijos ataką.)
Prijojęs mongolas surinko sudaužytų akinių detales, nubraukė nuo veido kraujuotą smėlį ir parodė į užneštą akivarą, į kurį įsmuko žirgo priekinės kojos. Suprask - pasitaiko.
Jurtoje susitikome su dviem amerikietėmis iš Arizonos - vesternų krašto - raitelėmis nuo mažens, bet taip pat nomadų žirgų išmestomis iš balno. "Puikūs arkliai", - šypsojosi moteriškės.
Jokių pretenzijų, nes dvi valandas klausėme instruktažo, pasirašinėjome popierius ir labai norėjome pamatyti ir patirti mongolų klajoklių gyvenimą - archajišką, neįprastą, sunkų ir pavojingą. Į kelionę - atvira širdim.Pirmoji kelionės dalis, praleista tarp mongolų nomadų, gyvulių augintojų, leido prisiliesti prie kasdienio klajoklių gyvenimo, išmėginti jį, susipažinti su tradicijomis ir amatais. Antroji, kelionė visureigiu, manau, geriausias būdas per kelias dienas pajausti bent mažos Mongolijos dalies didybę ir įvairovę.
Tolyn į stepę
Mongolijoje vairuotojų geriau neklausti, kiek laiko kelyje užtruks; nepasakys, nes nežinia, kas kelyje gali atsitikti.
Erdigė, trisdešimtmetis buvęs veterinaras, atvažiavo keliomis valandomis anksčiau nei tikėjomės. Jis - laisvai samdomas vairuotojas, kurio paslaugų dažnai prireikia ne tik turistų grupelėms, bet ir kelionių agentūroms. Susikalba angliškai ir rusiškai, savo šalį išnaršęs skersai ir išilgai. Erdigė, buvęs ne tik vairuotojas, bet ir gidas, - geriausias pasirinkimas kelionei po Mongolijos provinciją.
Plentas, nuo Ulan Batoro bėgęs kokius 60-70 kilometrų, baigėsi ties užverstų žemių krūva, rodančia, jog reikia sukti į stepę, kur driekiasi automobilių įspaustos vėžių linijos. Jų paplatėjimas virsta šunkeliais, o kai kur ir vieškeliais. Tokiais keliais nepaspausi, todėl keliaujama ilgai, o kai trasa virsta vos ne tankų poligonu - visą amžinybę.
Pasukus toliau į stepę vieškeliukai dingsta, lieka tik provėžos ganyklose. Būna - jos lygios kaip stalas, tada lekiama su vėjeliu, o vaizdai keičiasi lyg "Travel" kanale.
Keliaujame į vakarus nuo sostinės, keičiasi kraštovaizdis. Stepes, kuriose akis užkliūna tik už aukštesnio žolės kupsto, o žvilgsnis pradingsta priekalnėse, keičia kalvotesnis reljefas su spygliuočių miškais.
Pušimis ir maumedžiais apaugusia įkalne kopiame pusantros valandos. Miškas retėja, trūksta oro, karšta, slenkame koja už kojos. Viršūnėje, ant uolos - budistų vienuolynas.
Žemyn leidžiamės kartu su vyresniųjų klasių mokiniais ir jų mokytojais. Lietuva jiems mažai girdėta šalis, bet kad lietuviai gerai žaidžia krepšinį - žino. Painioja su Latvija ir mano, kad lietuvių kalba panaši į rusų.
Sužinojome, kad mongolams nepatinka, kai užsieniečiai jų šalį priskiria Rusijos įtakos ar buvusiai sovietinei zonai.
Nuo kalno staiga nusileidęs vėjas nupučia karštį. Lietus, kruša, todėl slėnyje baltuojanti jurtų stovykla - pačiu laiku.
Birželio viduryje stovyklos dar tuščios, todėl ir kainos lanksčios. Čia, kaip ir daug kur Mongolijoje, visi užsieniečiai - milijonieriai. Jei vairuotoją į stovyklą įleistų už 10 tūkstančių tiugrikų (20 litų), tai mes verti po 40 dolerių.
Po derybų kaina krenta du kartus, plius vakarienė ir pusryčiai restoranėlyje. Liepą ir rugpjūtį, kai didžiausias turistų antplūdis, nepasiderėsi.
Kasmet Mongoliją atranda vis daugiau turistų. Ulan Batore prisisteigė daugybė kelionių agentūrų. Brangoka, o paslaugų kokybė, teko patirti, nespėja vytis kainų.
Planuodami antrąją kelionės dalį, kreipėmės į agentūrą, bet šokiruoti kažkodėl ryškiai padidėjusių kainų, suradome Erdigė - šaunų vairuotoją ir gidą. Už 4 kartus mažesnę nei agentūros užsiprašytą kainą pralėkėme tūkstantį kilometrų, pamatėme viską, ką tuose kraštuose privaloma pamatyti, ir dar daugiau.
"Po taurelę", - pasiūlė paežerėje sutikta prancūzų porelė, pasistačiusi mongoliškos degtinės butelį. Jiems nepasisekė: automobilis kelionėje nuolat gedo, galiausiai sustojo, keliautojai buvo priglausti klajoklių jurtoje, po to atsikapstė iki turistų stovyklos. Nežino, kada pasirodys vairuotojas.
Mums - geriau: tvarkingas ir galingas "Landcruiser" įveikdavo stačias įkalnes, forsuodavo upes. Leki stepėje dvi tris valandas - ir nė vieno automobilio, nė vienos gyvenvietės. Tik gyvulių kaimenės rodo, kad kažkur turi būti žmonių.
Ore visą kelionę lydi plėšrūs paukščiai. Daugiausiai maitvanagiai. Šie pauksčiai - ne tik neatsiejama kraštovaizdžio dalelytė, bet ir skraidantys sanitarai. Vienuolynuose teko matyti senuosius piešinius, kuriuose maitvanagiai pavaizduoti kaip tarpininkai tarp žmonių ir dievybių.
Religiniuose pasakojimuose (ir ne tik) maitvanagiai turi sudoroti stepėje paliktą mirusio žmogaus kūną. Jeigu tai įvyksta, keliaujama į džiaugsmo ir šviesos karalystę; jei kūnas neliečiamas, - tada budistiniuose pragaruose jį doroja plėšrūs žvėrys.
Antropologai svarsto, kad ir dabar kai kuriuose Mongolijos užkampiuose gal ir pasinaudojama skraidančių sanitarų paslaugomis.
Po kelių dienų kraštovaizdis akiai tampa monotoniškas, pabosta ir starų - stepių graužikų - lenktynės, todėl vertėtų pasukti labiau į vakarus ir šiaurę - į aukštųjų kalnų, taigos ir didžiųjų ežerų zoną ar į pietus - kur Gobio dykuma, su laukinių kupranugarių kaimenėmis, dinozaurų radimvietėmis.
Milžiniškos kelionių erdvės. Reikia laiko, jėgų ir nusiteikimo atrasti ir pabandyti suprasti visiškai kitokį pasaulį.
Vladas Vertelis
