Saulės audrų metu įvykstantys vainikinės masės išsiveržimai sukelia geomagnetines audras, gali trikdyti, pavyzdžiui, radijo ryšį, o šis, pirmą kartą mokslininkų užfiksuotas išsiveržimas kitoje žvaigždėje, buvo toks galingas, kad galėtų sunaikinti šalia esančių planetų atmosferas.
Šis tyrimas, trečiadienį, lapkričio 12 dieną, paskelbtas žurnale „Nature“, yra pirmasis, patvirtinęs vainikinės masės išmetimą – masyvų, dideliu greičiu išsviedžiamą plazmos pliūpsnį – iš kitos žvaigždės nei Saulė, rašo iflscience.com.
Neįtikėtinas mokslininkų atradimas
Kadangi mokslininkai ieško gyvybės formų kitur, suprasti, kaip stipriai ir kaip dažnai žvaigždės sukelia tokius sprogimus, bus būtina norint nuspręsti, kur sutelkti paieškas, teigia tyrimo autoriai.
Greitas vainikinės masės išsiveržimas buvo matomas „II tipo radijo pliūpsnyje“, kuris įvyksta dėl smūgio bangos, kurią išsiveržimas sukuria judėdamas iš žvaigždės atmosferos į tarpplanetinę erdvę.
Šis pliūpsnis buvo pastebėtas žvaigždėje, esančioje už 40 šviesmečių nuo Žemės – maždaug 10 kartų toliau nuo mūsų nei arčiausia žvaigždžių sistema Kentauro alfa.
Nors anksčiau buvo keliamos versijos dėl ne tik Saulėje vykstančių vainikinės masės išsiveržimų, tai yra pirmasis aiškiai aptiktas toks pliūpsnis, sklindantis iš kitos žvaigždės nei Saulė.
Žvaigždė, vadinama StKM 1-1262, yra M tipo nykštukė. Statistiškai M nykštukės yra mažesnės už Saulę ir kur kas aktyvesnės, o tai reiškia, kad jos dažniau sukelia vainikinės masės išsiveržimus.
Nepaisant to, kad M nykštukės yra populiarios gyvybės paieškoms, nes jos yra dažnos mūsų Visatoje. Taip pat lengviau aptikti planetas aplink šias žvaigždes: kadangi M nykštukės yra tokios mažos, planetos linkusios susiformuoti daug arčiau jų, dėl ko jas lengviau aptikti, nei planetos aplink didesnes į Saulę panašias žvaigždes.
Tačiau yra viena išlyga: kadangi M nykštukės yra aktyvesnės, o „Auksaplaukės juostoje“, kur vanduo galėtų egzistuoti ant teorinės uolinės planetos paviršiaus, gyvenama zona yra daug arčiau silpnesnės žvaigždės nei Žemė prie Saulės, bet kuri „Žemė 2.0“ tikriausiai būtų labiau veikiama vainikinės masės išsiveržimų nei mes esame veikami Saulės atžvilgiu.
„Viena iš problemų gali būti ta, kad šie vainikinės masės išsiveržimai vyksta reguliariai ir taip trenkia į planetas, kad nuplėšia jų atmosferą.
Taigi, puiku – esi Auksaplaukės juostoje, bet tai tau niekuo nepadeda, nes žvaigždžių aktyvumas sunaikino (gyvybės egzistavimo galimybes)“, – sakė pagrindinis tyrimo autorius Joe Callinghamas, Nyderlandų Radijo astronomijos instituto radijo astronomas interviu „Live Science“.
Ši informacija – svarbi „Žemės 2.0“ paieškoms
Tyrėjai pastebėjo pradinį pliūpsnį naudodami žemo dažnio matricą LOFAR – Europos radioteleskopų tinklą, kurio pagrindinė dalis yra Nyderlanduose – ir pasitelkdami naujus duomenų apdorojimo metodus, sukurtus bendradarbių iš Paryžiaus observatorijos.
LOFAR yra jautriausias kada nors pastatytas radijo teleskopas, pažymėjo J. Callinghamas, ir pridūrė, kad algoritmai prisidėjo prie tyrėjo „sėkmės“ aptikti šviesos pliūpsnį danguje.
Tolesni ESA XMM-Newton kosminio teleskopo stebėjimai parodė žvaigždės temperatūrą, patvirtindami, tai tai yra M nykštukė, ir atskleidė jos sukimosi greitį (20 kartų greitesnį nei Saulės) ir ryškumą rentgeno spinduliuose.
Sukimasis ir ryškumas atskleidė vainikinės masės išsiveržimo judėjimą – ji judėjo beveik 2400 kilometrų per sekundę. Toks greitis pastebimas tik 5 proc. panašių Saulės pliūpsnių atvejais.
Kombinuoti teleskopų stebėjimai taip pat parodė, kad vainikinės masės išsiveržimas juda pakankamai greitai ir yra pakankamai tankus, kad sunaikintų bet kokių planetų, esančių arti žvaigždės, atmosferas.
Nors LOFAR yra galingas, J. Callinghamas teigė, kad iššūkis tas, jog šis stebėjimas artėja prie teleskopo skiriamosios gebos ribos. Norėdami pamatyti daugiau užsaulinių vainikinės masės išsiveržimų, tyrėjai nekantriai laukia, kol Australijoje ir Pietų Afrikoje bus pastatytas milžiniškas radijo teleskopas, kuris turėtų sugebėti pastebėti nuo dešimčių iki šimtų užsaulinių vainikinių masės išsiveržimų per metus.
Tai leistų mokslininkams tiksliau sudaryti schemą, kaip dažnai įvyksta atmosferas draskantys smūgiai ir kaip vainikinės masės išsiveržimai skiriasi pagal žvaigždžių tipus. Tai – labai svarbi informacija ieškant kitų gyvenamų planetų.
„Tai taip svarbu, nes mes, astronomai, iš tiesų bandome rasti gyvenamą planetą... Tai vienas iš pagrindinių astronomijos tikslų per artimiausią, tikiuosi, dešimtmetį. Tačiau galbūt tam prireiks daugiau laiko, o galbūt viso likusio mano gyvenimo, kad rastume Žemę 2.0“, – sakė jis apie paieškas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
