Pilnos pintinės ir kibirai baravykų – kiekvieno grybautojo svajonė, tad Natalija džiaugiasi, kad jos mylimas miškas Ukmergės rajone nepagaili laimikių, nors čia susirenka daugybė grybautojų:
„Viliukų miškas – vieta, žinoma daug kam, nes nuo 7 ryto mašinų kiekis nemažas, nors ir darbo diena.“
Miškuose pilna baravykų
Ukmergiškei grybavimas – vienas malonumas, džiuginantis nuo pat vaikystės. Kaip pati sako, šis užsiėmimas jai – pasaka. Ir net būdama 8 mėnesį nėščia ji nepraleidžia progos nuvykti į mišką.
„Po truputį užtrunku ilgiau, bet savo kašikiuką prirenku. Vakar du pririnkau“, – pasidžiaugia.
Tad kokių grybų pavyksta rasti Ukmergės rajono miškuose? „Kadangi daug baravykų, tai juos ir renku, raudonikių nedaug, vienas kitas pasitaikė. Lepšių nerenku, kol yra šių didingų grybų.“
Ji pastebi, kad karščiai paveikė ir miško gėrybes – daug grybų būna sukirmiję, tad miške kiekvieną atidžiai patikrina, kad didžiąją dalį laimikių parsineštų sveikų.
Ką būtina žinoti einant grybauti?
Kad grybavimas neapkarstų, anksčiau naujienų portalui tv3.lt mikologas Jonas Kasparavičius papasakojo, ko svarbu nepamiršti einant į mišką.
Kalbėdamas apie tai, kokius grybus galima rinkti, o kurių ne, mikologas J. Kasparavičius sakė, kad svarbiausia taisyklė – labai paprasta: „Nepažįstu – neimu, abejoju – neimu.“
Kaip atpažinti grybus? Mikologas J. Kasparavičius teigia, kad nepažįstant grybo ir norint jį atpažinti, galima jį parsinešti į namus ir atlasų ar interneto bei specialistų pagalba bandyti jį atpažinti.
„Tokiu atveju grybą būtina ne pjauti, o atsargiai išrauti, kad matytųsi ir būtų nepažeistos, nenučiupinėtos visos jo dalys. Grybas turi būti ne tik pradėjęs augti, o jau išaugęs. Gali būti ir keli grybai įvairiose augimo stadijose. Kartais tai labai palengvina grybo atpažinimą“, – patarė jis.
Tačiau specialistas įspėja, kad neretai pavojinga yra pasitikėti kitų, o ypatingai garbaus amžiaus žmonių gebėjimu pažinti grybus.
Jeigu asmuo gerai mato ir geba kritiškai bei objektyviai įvertinti savo žinias ir gebėjimą atpažinti grybus, tokiu atveju, viskas gerai, tačiau vis tiek išlikite budrūs:
„Deja, kartais vis pasitaiko atvejų, kai žmogus jau blogai mato ir nelabai sugeba atpažinti grybą, tačiau yra įsitikinęs savo žiniomis ir patirtimi: „Visą gyvenimą rinkau grybus ir niekada neapsinuodijau, o dabar jau nesugebėsiu atpažinti.“
Dar blogesnė situacija, kai žmogus „instinktyviai“ jaučia grybus. Deja, bet mūsų instinktai grybų atveju yra blogas patarėjas. Nei spalva, nei forma, nei kiti požymiai negali mums padėti nuspręsti ar grybas valgomas, ar ne.
Yra puikių valgomų raudonos arba žalios spalvos grybų, tačiau yra ir nuodingų. Tą patį galima pasakyti ir apie baltos, rudos ir kitų spalvų grybus“, – pridūrė mikologas.
Kartais žmonės bando atpažinti grybą ar šis tinkamas vartoti, ar ne, pagal kvapą. Tačiau pasitelkus tokį atpažinimo metodą, galima itin lengvai apsigauti, jeigu grybo kvapas aitrus arba kartus. J. Kasparavičius paaiškina, kad vienų grybų aitrus skonis išmirkius, išvirus ar iškepus išnyksta, o kitų – ne.
