Moteris labai norėjo, kad šalia jos galėtų būti jos vyras Joshas, bet buvo priversta gimdyti viena. Samantha savo šeimos narius matė tik ekrane, skubios Cezario pjūvio operacijos metu – ji niekada nebūtų pagalvojusi, kad jai taip nutiks.
Joshas pasakoja, kad bandė suderinti jos susitikimą su dukra dar prieš jos būklei pablogėjant, deja, tam buvo jau per vėlu. Samantha mirė po kelių dienų, rugpjūčio 20 dieną – jos laidotuvės ir Eviegrace krikštynos vyko tą pačią dieną, tos pačios ceremonijos metu, rašoma thesun.co.uk.
Negalėjo paimti į rankas
Jos vyras Joshas dabar dalinasi savo skausmu praradus žmoną, kuri taip ir negalėjo ant rankų paimti savo mažiausios dukrelės. „Good Morning Britain“ jis sakė: „Kai kūdikis gimė, jai ją parodė kelias akimirkas, bet tada dėl viruso ji buvo greitai išnešta į kitą palatą, nes ir kūdikius jiems reikia patikrinti. Ji savo vaiką matė gal dvi ar tris sekundes daugiausia. Išnešiojo aštuonis mėnesius, bet į rankas taip ir negalėjo paimti.“
Vyras pridūrė, kad buvo du dalykai, kurių jo žmona nenorėjo gyvenime patirti – Cezario pjūvio ir gimdyti viena.
„Mes su dukra kalbėjome su ja internetu, kol viskas vyko.“ – sako Joshas. – „Ji jau buvo susitaikiusi su tuo, kad reikės daryti Cezarį, nes jai ir kūdikiui taip buvo saugiau. Kalbėjomės, nors ir per ekraną, todėl ji nebuvo visiškai viena.“
Nebuvo pasiskiepijusi
Keturis vaikus auginantis tėtis, su žmona atsisveikinęs per jos laidotuves, kurios vyko dalyvaujant ir dviejų savaičių amžiaus naujagimei, anksčiau yra sakęs, kad jo „gyvenimo meilė“ nebuvo pasiskiepijusi nuo koronaviruso. Oficiali rekomendacija tuomet, kai moteris sužinojo, kad laukiasi, buvo palaukti, kol pagimdys, bet vėliau tyrimais patvirtinta, kad skiepytis saugu ir nėštumo metu. Samantha nusprendė, kad iki gimdymo lieka nebedaug, todėl gali palaukti.
Šiaurės Airijoje gyvenantis Joshas tikisi, kad jos žmonos istorija padrąsins kitus, taip pat ir besilaukiančias moteris, skiepytis nuo koronaviruso ir gelbėti gyvybes.
TV laidos vedėjams jis sakė: „Žinau, kad jai buvo svarbu, kad žmonės skiepytųsi. Jaučiu, kad čia paskutinis dalykas, kurį galiu dėl jos padaryti – kad ji manimi didžiuotųsi. Jei išgelbėtume bent vieną žmogų ar vieną šeimą, kad jiems nereikėtų išgyventi to, kas teko Samanthai ir visai mūsų šeimai, ji jau mumis didžiuotųsi ir būtų laiminga. Tikiuosi, kad vieną dieną ji man už tai galės padėkoti. Niekam to nelinkėčiau.“
